Svogūnas – ne „natūralus antibiotikas“, bet vertingas kasdienis produktas: kuo jis iš tiesų naudingas ir kurių naminių receptų geriau vengti?

281

Svogūnas – vienas įprasčiausių produktų mūsų virtuvėje. Jis dedamas į sriubas, troškinius, salotas, padažus ir daugybę kitų patiekalų, tačiau liaudies medicinoje jam nuo seno priskiriama kur kas daugiau savybių. Svogūnų sultys maišomos su medumi, jų gabalėliai dedami ant odos, o kai kur net siūloma svogūnų sultis lašinti į nosį.

Internete galima rasti ir gerokai drąsesnių teiginių: esą svogūnas yra „natūralus antibiotikas“, gydo gripą, tonzilitą, nudegimus, mažina cholesterolį, stabdo plaukų slinkimą ar net padeda kovoti su vėžiu.

Tačiau čia svarbu atskirti du dalykus. Svogūnas tikrai yra vertingas maisto produktas, tačiau tai nereiškia, kad jis tampa vaistu nuo ligų. Kai kurie tradiciniai jo naudojimo būdai gali būti ne tik neveiksmingi, bet ir sudirginti odą ar gleivines.

Kuo iš tiesų vertingas svogūnas?

Svogūnai priklauso Allium genčiai, kuriai taip pat priklauso česnakai, porai ir laiškiniai svogūnai.

Juose yra vitamino C, nedideli kiekiai kai kurių B grupės vitaminų, kalio ir kitų maistinių medžiagų. Tačiau didelė svogūnų vertės dalis siejama ne vien su vitaminais.

Svogūnuose randama įvairių augalinių junginių, įskaitant flavonoidus. Vienas geriausiai žinomų – kvercetinas.

Taip pat svogūnams būdingas specifinis kvapas ir skonis dėl sieros turinčių junginių. Būtent jie išsiskiria pjaustant svogūną ir yra viena priežasčių, kodėl pradeda ašaroti akys.

Laboratoriniuose tyrimuose įvairūs svogūnų junginiai pasižymi įdomiomis biologinėmis savybėmis, tačiau rezultatai mėgintuvėlyje dar nereiškia, kad valgomas svogūnas žmogaus organizme veikia kaip vaistas.

Ar svogūnas tikrai yra „natūralus antibiotikas“?

Šis apibūdinimas skamba patraukliai, tačiau yra klaidinantis.

Kai kurie svogūnuose esantys junginiai laboratorinėmis sąlygomis gali veikti tam tikrus mikroorganizmus. Vis dėlto iš to negalima daryti išvados, kad svogūnas žmogaus organizme veikia taip pat kaip gydytojo paskirti antibiotikai.

Antibiotikai skirti bakterinėms infekcijoms gydyti, o svogūnas jų nepakeičia.

Be to, antibiotikai neveikia virusų, todėl net ir įprasti antibiotikai nėra gripo ar paprasto virusinio peršalimo gydymas.

Svogūnus galima valgyti sergant peršalimu, jeigu jie neerzina virškinimo sistemos, tačiau tai yra maistas, o ne specifinis infekcijos gydymas.

Svogūnų sultys su medumi nuo kosulio – ką verta žinoti?

Tai vienas seniausių naminių receptų.

Supjaustytas svogūnas užpilamas medumi arba cukrumi, o po kurio laiko susidariusį skystį žmonės vartoja nuo kosulio.

Čia verta atskirti ingredientų poveikį.

Medus kai kuriems žmonėms gali trumpam nuraminti sudirgusią gerklę ir kosulį. Tačiau medaus negalima duoti jaunesniems nei vienų metų vaikams dėl kūdikių botulizmo rizikos.

Svogūno pridėjimas nepaverčia mišinio vaistu nuo bronchito, gripo ar plaučių uždegimo.

Jeigu kosulį lydi dusulys, krūtinės skausmas, kraujas atsikosint, labai bloga savijauta arba simptomai užsitęsia, reikalingas sveikatos specialisto įvertinimas.

Svogūnų sulčių į nosį geriau nelašinti

Internete vis dar galima rasti receptų, kuriuose rekomenduojama svogūnų sultis praskiesti vandeniu ir naudoti kaip nosies lašus.

Tai nėra geras būdas gydyti slogą.

Koncentruotos svogūnų sultys gali stipriai dirginti jautrią nosies gleivinę, sukelti deginimą ir pabloginti savijautą.

Esant paprastai slogai kur kas saugesnis pasirinkimas yra tinkamas fiziologinis druskos tirpalas.

Taip pat nereikėtų kišti į šnerves svogūnų sultyse išmirkytų vatos tamponų.

Natūralumas negarantuoja, kad priemonė saugi gleivinei.

O kaip svogūnų inhaliacijos?

Kitas senas receptas – svogūnų ir citrinų sultis supilti į karštą vandenį ir kvėpuoti garais užsidengus galvą rankšluosčiu.

Pagrindinė problema čia nebūtinai yra pats svogūnas.

Karštų garų inhaliacijos gali nudeginti veidą ir kvėpavimo takus, o apvirtęs indas su verdančiu vandeniu gali sukelti rimtus nudegimus. Ypač pavojinga tokį metodą naudoti vaikams.

Todėl kvėpuoti virš verdančio puodo nerekomenduojama.

Svogūnas ant žaizdos ar nudegimo – taip pat prasta mintis

Anksčiau svogūnai būdavo dedami ant sumušimų, spuogų, vabzdžių įkandimų, žaizdų ir net nudegimų.

Šiandien žinome, kad pažeistai odai tokie eksperimentai nereikalingi.

Šviežias svogūnas ar jo sultys gali dirginti odą, o ant atviros žaizdos dedamas maisto produktas nėra sterilus.

Nedidelį nudegimą pirmiausia reikėtų vėsinti vėsiu tekančiu vandeniu, o ne tepti svogūnais, aliejumi ar kitomis virtuvėje rastomis priemonėmis.

Gilesni, dideli arba veido, plaštakų, sąnarių ir kitų jautrių vietų nudegimai turėtų būti įvertinti medikų.

Ar svogūnai naudingi širdžiai?

Čia situacija įdomesnė.

Daržovių, įskaitant svogūnus, gausi mityba yra sveikos mitybos dalis. Svogūnuose esančių flavonoidų ir kitų junginių poveikis širdies bei kraujagyslių sistemai taip pat yra tyrinėjamas.

Tačiau būtų netikslu sakyti, kad kasdien suvalgius svogūną automatiškai normalizuosis kraujospūdis ar cholesterolio kiekis.

Širdies ir kraujagyslių sveikatai svarbi visa mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, rūkymo vengimas, miegas ir kitų rizikos veiksnių kontrolė.

Jeigu gydytojas paskyrė vaistų kraujospūdžiui ar cholesterolio kiekiui mažinti, svogūnai jų nepakeičia.

Svogūnai ir virškinimas – poveikis gali būti labai skirtingas

Svogūnuose yra prebiotinių angliavandenių, kurie gali būti maistas naudingoms žarnyno bakterijoms.

Tačiau yra ir kita medalio pusė.

Kai kuriems žmonėms, ypač jautresnę virškinimo sistemą turintiems, svogūnai gali sukelti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi ir diskomfortą.

Todėl teiginys, kad svogūnai būtinai mažina dujų kaupimąsi, nėra universalus. Kai kuriems žmonėms būna kaip tik priešingai.

Jeigu žali svogūnai sukelia nemalonius pojūčius, galima išbandyti termiškai apdorotus arba tiesiog sumažinti jų kiekį.

Ar kaitinamas svogūnas tampa bevertis?

Ne.

Tai dar vienas populiarus mitas.

Terminis apdorojimas gali pakeisti kai kurių maistinių medžiagų kiekį, tačiau keptas, virtas ar troškintas svogūnas dėl to netampa beverčiu produktu.

Be to, termiškai apdorotus svogūnus kai kuriems žmonėms lengviau toleruoti.

Todėl nėra būtinybės svogūnus valgyti tik žalius.

Geriausia juos naudoti įvairiai – salotose, sriubose, troškiniuose, padažuose ar kartu su kitomis daržovėmis.

Ar svogūnai gali apsaugoti nuo vėžio?

Tai viena svarbiausių vietų, kur reikėtų vengti perdėtų pažadų.

Mitybos įpročių ir įvairių rūšių vėžio rizikos ryšys intensyviai tiriamas. Daržovių turtinga mityba apskritai yra rekomenduojama kaip sveiko gyvenimo būdo dalis.

Tačiau svogūnai negydo vėžio.

Laboratorijoje tiriamos medžiagos ir realus onkologinės ligos gydymas yra visiškai skirtingi dalykai.

Žmogui, kuriam diagnozuota onkologinė liga, jokie svogūnų, česnakų, medaus ar kitų produktų mišiniai neturėtų pakeisti gydytojų rekomenduojamo gydymo.

O svogūnų sultys plaukams?

Svogūnų sultys socialiniuose tinkluose dažnai pristatomos kaip natūrali priemonė nuo plaukų slinkimo.

Yra nedidelių senesnių tyrimų, kuriuose svogūnų sultys nagrinėtos esant konkrečiai plaukų slinkimo formai, tačiau įrodymų nepakanka, kad jas būtų galima laikyti patikimu universaliu gydymu.

Be to, svogūnų sultys gali sudirginti galvos odą.

Plaukai gali slinkti dėl labai skirtingų priežasčių – paveldimumo, hormoninių pokyčių, streso, mitybos trūkumų, kai kurių ligų ar vaistų.

Staiga pradėjus gausiai slinkti plaukams, svarbiau nustatyti priežastį nei maskuoti problemą naminiais mišiniais.

Svogūną geriausia palikti ten, kur jis vertingiausias – lėkštėje

Svogūnai tikrai verti vietos kasdienėje mityboje. Jie suteikia patiekalams skonio, turi skaidulų, vitaminų ir įvairių augalinių junginių.

Tačiau vertingas maisto produktas ir vaistas – ne tas pats.

Svogūnų nereikėtų lašinti į nosį, dėti ant atvirų žaizdų ar nudegimų ir tikėtis, kad jie išgydys bakterinę infekciją, gripą ar rimtas lėtines ligas.

Kur kas paprastesnis ir saugesnis pasirinkimas – valgyti svogūnus kaip įvairios, daržovėmis turtingos mitybos dalį.

Kartais būtent paprastas produktas yra vertingiausias tada, kai iš jo nereikalaujame stebuklų.