Neišnešioto kūdikio netektis šeimai tampa ne tik medicininiu, bet ir labai asmeniniu bei ilgai trunkančiu išgyvenimu. Julijos istorija primena, kad net tada, kai medikai padaro viską, ką gali, tėvams lieka skausmas, kaltė, klausimai ir poreikis būti išgirstiems.
Moters sūnus Matas gimė vos 29-ąją nėštumo savaitę, svėrė 900 gramų ir buvo 34 cm ūgio. Jis patyrė daug sunkių išbandymų: reikėjo pagalbos kvėpuojant, gydyti sepsį, atlikti žarnyno operaciją ir kraujo perpylimą. Kurį laiką atrodė, kad mažylis stiprėja ir šeima net ruošėsi jį parsivežti namo, tačiau galiausiai berniukas mirė ligoninėje, Julijai ir vyrui leidus jį laikyti ant rankų paskutinėmis akimirkomis.
Ši istorija svarbi ne tik dėl netekties. Ji atskleidžia ir tai, kaip atrodo kelias po priešlaikinio gimdymo, kodėl tėvams kartais prireikia ilgo laiko kalbėti apie patirtą skausmą ir kokios pagalbos jiems iš tiesų reikia.
Ką patiria šeima, kai kūdikis gimsta anksčiau laiko
Priešlaikinis gimdymas dažnai užklumpa netikėtai. Tėvai staiga atsiduria aplinkoje, kurioje dominuoja aparatai, gydytojų komanda, intensyvi priežiūra ir nežinia dėl kiekvienos artimiausios valandos. Vieną akimirką laukiama kūdikio gimimo, o kitą reikia mokytis vartoti medicininius terminus, stebėti saturaciją, suprasti kvėpavimo sutrikimus, maitinti per zondą ar išmokti, kaip reaguoti į staigius kūdikio būklės pokyčius.
Julija pasakojo, kad pradžioje jai net buvo sunku suvokti, kas vyksta. Ji nematė savo naujagimio iš karto, nes po gimdymo pačiai reikėjo gydymo. Vėliau, pamačiusi labai mažą kūdikį su prijungtais aparatais, ji jautėsi tarsi patekusi į kitą pasaulį. Tokia reakcija yra suprantama: priešlaikinis gimdymas dažnai išmuša iš įprasto tėvystės vaizdinio, kuriame daug džiaugsmo ir mažiau baimės.
Medikai dažnai pabrėžia, kad neišnešiotukų būklė gali keistis greitai. Todėl šeimos ligoninėje gyvena tarp vilties ir atsargumo. Vieną dieną kūdikis sustiprėja, kitą vėl reikia daugiau priežiūros. Julijos pasakojimas rodo, kad net ir pasiekus svarbų etapą, pavyzdžiui, kai kūdikis pradeda kvėpuoti savarankiškai ar priauga svorio, kelias namo dar nereiškia visiško saugumo.
Kas padeda, kai kūdikis nebegrįžta namo
Didžiausias Julijos istorijos skaudulys – žinia, kad sūnus nebeatsigaus. Gydytojų skambutis, kvietimas atvykti atsisveikinti ir galimybė dar pabūti kartu su vaiku yra akimirkos, kurios šeimai tampa nepaprastai svarbios. Nors toks atsisveikinimas negali panaikinti skausmo, tėvams jis suteikia galimybę ne tik sužinoti, kas vyksta, bet ir būti šalia savo kūdikio iki paskutinio atodūsio.
Tokiomis aplinkybėmis svarbiausia tampa labai paprasti dalykai: laikas, ramybė, pagarba ir galimybė pačiai šeimai spręsti, kiek nori bendrauti su aplinkiniais. Julija pasakojo, kad po netekties jai reikėjo būtent tylos ir erdvės susivokti. Tačiau gyvenimas ne visada leidžia gedėti savo ritmu: jai teko labai greitai grįžti į darbą, o aplinkinių klausimai dar labiau sunkino situaciją.
Psichologė ir psichoterapeutė-kandidatė Evelina Sabaitytė atkreipia dėmesį, kad gedulas po kūdikio netekties yra labai individualus. Vieniems reikia daugiau tylos ir privatumo, kiti nori, kad artimieji būtų šalia, padėtų buityje, atneštų maisto ar tiesiog kartu pabūtų. Vieno universalaus elgesio modelio čia nėra. Būtent todėl labai svarbu, kad tėvai įvardytų savo poreikius kuo aiškiau, net jei tai padaryti labai sunku.
Kodėl aplinkinių reakcija kartais žeidžia labiau, nei jie įsivaizduoja
Po netekties gedintys tėvai neretai susiduria ne tik su savo skausmu, bet ir su kitų žmonių nerangumu. Vieni bijo kalbėti apie mirusį vaiką, kiti klausinėja iš smalsumo, dar kiti stengiasi viską greitai „sutaisyti“ geru žodžiu ar patarimu. Tačiau būtent tokie veiksmai dažnai žeidžia labiausiai, nes tėvai tuo metu nėra pasirengę aiškinti, teisintis ar raminti kitų.
Specialistė pabrėžia, kad riba tarp palaikymo ir spaudimo yra labai plona. Kartais geriausia pagalba yra ne klausimai, o pagarbus buvimas šalia. Kartais geriausia reakcija – nespausti žmogaus kalbėti, neskambinti be reikalo, neateiti netikėtai ir leisti pačiam nuspręsti, kada jis bus pasirengęs kontaktui. Kitiems, priešingai, padeda veikla ir praktiška pagalba. Todėl artimieji neturėtų spėlioti, o geriau pasiteirauti labai paprastai: ko dabar labiausiai reikia?
Tokiose situacijose ypač svarbu suprasti ir tai, kad gedintis žmogus gali atrodyti pavargęs, sutrikęs, dirglus ar užsisklendęs. Tai nereiškia, kad jis nenori pagalbos. Tai reiškia, kad jam skauda. Ir skausmui reikia laiko.
Ilgas kelias atgal į save
Julijos pasakojimas parodo, kad netektis niekur nedingsta, tačiau žmogus po truputį mokosi gyventi kartu su ja. Moteris sakė, kad jai padėjo darbo keitimas, alkoholio atsisakymas ir sugrįžimas prie piešimo. Vėliau šis užsiėmimas tapo ne tik asmenine terapija, bet ir profesine veikla – ji pradėjo vesti mandalų piešimo užsiėmimus.
Toks kelias svarbus dar ir todėl, kad gedėjimas ne visada turi aiškią pabaigą. Vieną dieną žmogus gali jaustis labai trapus, kitą – jau gebėti kalbėti ramiau. Julija sako, kad tik po kelių metų pradėjo suprasti, kas jai nutiko, o tik po ilgesnio laiko pajuto tikrą vidinę ramybę. Tai primena, jog po vaiko netekties nėra vieno teisingo termino, per kurį viskas turėtų „susitvarkyti“.
Šiandien svarbu ir tai, kad Lietuvoje veikia organizacijos, padedančios neišnešiotukų šeimoms. Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“ vienija tokias šeimas ir teikia pagalbą, o netektį išgyvenančios šeimos gali ieškoti bendrystės ir kitose iniciatyvose. Kartais vien žinojimas, kad nesi vienas, tampa pirmu žingsniu į priekį.
Ką verta prisiminti kalbant apie kūdikio netektį
Julijos istorija yra liudijimas apie netektį, bet kartu ir apie jautrumą, kurio reikia šalia gedinčių tėvų. Jei artimasis patyrė kūdikio mirtį, svarbiausia neprimetinėti savų scenarijų. Geriau pasakyti paprastai, kad esate šalia, ir paklausti, ar žmogus nori kalbėti, tylėti, sulaukti praktiškos pagalbos, ar tiesiog turėti ramybę.
Kūdikių netektis nėra tema, kurią galima išspręsti vienu sakiniu. Tai patirtis, kuriai reikia pagarbos, jautrumo ir kantrybės. O Julijos pasidalijimas padeda tai suprasti ne teoriškai, o labai žmogiškai.
Jeigu šeima susiduria su priešlaikiniu gimdymu ar netektimi, svarbu kreiptis į medikus ir emocinę pagalbą teikiančius specialistus. Tokiose situacijose vien artimųjų gerų norų dažnai nepakanka.
Esu Romas Rašimas, jau ne vienerius metus domiuosi temomis, kurios žmonėms aktualios kasdien – nuo praktiškų patarimų ir receptų iki gyvenimo būdo, įdomybių bei pramoginio turinio. Mano tikslas – kurti straipsnius, kurie būtų ne tik įdomūs perskaityti, bet ir aiškūs, naudingi bei verti skaitytojo laiko