Sustoję prie gėrimų lentynos kai kurie pirkėjai jau gali pastebėti pokyčius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo menki, bet verslui ir pakuočių gamintojams reiškia labai konkrečius įsipareigojimus. Europos Sąjungoje vis griežčiau taikomi reikalavimai dėl perdirbto plastiko kiekio gėrimų buteliuose, o dalis rinkos dalyvių perspėja, kad nauji standartai gali branginti produkciją.
Vis dėlto Lietuvoje tikimasi, kad vartotojai ryškių pokyčių ant lentynų nepamatys. Pranešama, kad mūsų rinkoje jau dabar perdirbto plastiko dalies vidurkis buteliuose siekia 25 procentus, tad artimiausi reikalavimai šaliai neturėtų tapti staigmena.
Ką tiksliai reikalauja Europos Sąjunga
Pokyčių esmė paprasta: gėrimų pakuotėse turi būti daugiau perdirbtų žaliavų. Nuo 2025 metų PET gėrimų buteliuose turės būti vidutiniškai bent 25 proc. perdirbto plastiko. Nuo 2030 metų šis rodiklis didės iki 30 proc. ir bus taikomas ne tik PET, bet ir kitiems plastikiniams gėrimų buteliams.
Svarbu suprasti, kad šie skaičiai skaičiuojami kaip visų į rinką pateiktų atitinkamų butelių vidurkis valstybėje narėje. Tai nereiškia, kad kiekvienas atskiras butelis privalo turėti būtent tiek perdirbto plastiko. Kitaip tariant, įmonė gali pasiekti reikalaujamą vidurkį per visą savo pateikiamų pakuočių kiekį.
Šie tikslai kyla iš 2019 m. priimtos ES vienkartinių plastikinių gaminių direktyvos. Lietuvoje reikalavimas perkeltas į Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 72 straipsnį, todėl jis yra ne tik europinė rekomendacija, bet ir nacionalinis įpareigojimas.
Kodėl buteliai nebūtinai turės atrodyti kitaip
Viešojoje erdvėje kartais pasirodo svarstymų, kad daugiau perdirbto plastiko automatiškai reikštų drumstesnius ar kitaip atrodysiančius butelius. Tačiau Lietuvos Aplinkos ministerijos atstovė Viktorija Dačinskaitė aiškina, kad toks ryškus pokytis nebūtinai laukia.
Pasak jos, direktyva nenustato, kokios spalvos ar skaidrumo turi būti pakuotės. Butelių išvaizda gali skirtis priklausomai nuo perdirbtos žaliavos kokybės ir gamybos proceso, tačiau Lietuvoje pakuočių išvaizdoje neturėtų matytis esminių pokyčių, nebent pats gamintojas sąmoningai norėtų išskirti savo pakuotę.
Tai svarbi detalė vartotojams, nes dažnas iš anksto įsivaizduoja, kad tvaresnės pakuotės bus vizualiai prastesnės. Realus vaizdas gali būti visai kitoks: pokyčiai dažniau slypi sudėtyje, o ne išorinėje pakuotės išvaizdoje.
Kokiems buteliams taikomas reikalavimas
Lietuvos teisėje numatyta, kad šis reikalavimas taikomas į rinką pateikiamiems užpildytiems gėrimų buteliams, kurių talpa ne didesnė kaip trys litrai. Tai svarbu tiek gamintojams, tiek importuotojams, nes jie privalo užtikrinti, kad per ataskaitinius metus jų pateiktų PET butelių vidurkis atitiktų nustatytą perdirbto plastiko dalį.
Įmonės šiuos duomenis teikia per GPAIS – pakuočių apskaitos ir ataskaitų sistemą. Joje metinėse ataskaitose nurodoma, kokią vidutinę perdirbto plastiko dalį sudarė per metus rinkai pateikti gėrimų plastikiniai buteliai.
Toks modelis leidžia valstybėms ir verslui žiūrėti į bendrą rezultatą, o ne į kiekvieną pakuotę atskirai. Tačiau kartu tai reiškia ir atsakomybę planuoti žaliavų tiekimą, gamybos procesus bei tiekimo grandinę taip, kad vidurkiai būtų pasiekti laiku.
Kur čia atsiranda galimos kainos ir išlaidos
Nors tikslas yra aplinkosaugos, viešojoje diskusijoje vis dažniau kalbama ir apie kainą. Didžioji dalis ES pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento nuostatų pradėta taikyti 2026 m. rugpjūčio 12 d., o nuo tada rinkai tiekiamos pakuotės turi atitikti naujus reikalavimus dėl tvarumo, ženklinimo ir cheminės sudėties.
Maistui skirtoms pakuotėms taikomi ir PFAS medžiagų ribojimai, o gamintojai turi pagrįsti atitiktį techniniais dokumentais. Tai reiškia daugiau administracinės, techninės ir kartais finansinės naštos, ypač toms įmonėms, kurios turi keisti jau nusistovėjusius sprendimus.
Diskusijoje apie galimą poveikį verslui ir vartotojams pabrėžiama, kad ne visos įmonės reaguoja vienodai. Didelės bendrovės paprastai gali lengviau prisitaikyti prie naujų taisyklių, nes turi daugiau išteklių, platesnę tiekimo grandinę ir daugiau technologinių galimybių.
Kodėl smulkiajam verslui prisitaikyti sunkiau
Ekonomistai ir verslo atstovai atkreipia dėmesį, kad smulkesnėms įmonėms perėjimas prie naujų pakuočių standartų gali būti sudėtingesnis. Reikia ne tik surasti tinkamą žaliavą, bet ir peržiūrėti gamybos procesus, testuoti naujas pakuotes, įvertinti jų perdirbamumą ir užtikrinti atitiktį dokumentuose.
Vienas svarbiausių akcentų – pakuotė turi būti ne tik „žalesnė“ popieriuje, bet ir iš tiesų tinkama perdirbti. Jei medžiagų deriniai, užterštumas ar konstrukcija apsunkina perdirbimą, deklaruojamas tvarumas gali likti tik teorinis.
Todėl vis daugiau dėmesio skiriama pačiam pakuotės kūrimo etapui: iš ko ji pagaminta, kaip lengvai išardoma, ar jos sudėtis nekomplikuoja atliekų tvarkymo grandinės. Ši kryptis jau dabar formuoja naujus sprendimus maisto ir gėrimų pramonėje.
Kas svarbiausia vartotojui
Vartotojui šie pokyčiai pirmiausia reiškia tai, kad tvaresnės pakuotės taps norma, o ne išimtimi. Tačiau tai nereiškia, kad visos pakuotės iškart taps pigesnės ar kad visi buteliai vizualiai pasikeis. Pokyčiai priklausys nuo žaliavų, technologijų ir gamintojų sprendimų.
Jei pakuočių reikalavimai didins gamybos kaštus, dalis jų gali persikelti į galutinę kainą. Tačiau galutinis poveikis priklausys nuo to, kaip greitai pramonė prisitaikys, kokios bus žaliavų kainos ir kiek efektyviai veiks perdirbimo grandinė.
Kol kas aišku viena: nuo artimiausių metų gėrimų butelių rinka vis labiau bus matuojama ne vien pagal patrauklumą lentynoje, bet ir pagal tai, kiek joje yra perdirbtos žaliavos. Tai vienas iš tų pokyčių, kurie išoriškai gali atrodyti nepastebimi, bet iš esmės keičia visą gamybos logiką.
Esu Romas Rašimas, jau ne vienerius metus domiuosi temomis, kurios žmonėms aktualios kasdien – nuo praktiškų patarimų ir receptų iki gyvenimo būdo, įdomybių bei pramoginio turinio. Mano tikslas – kurti straipsnius, kurie būtų ne tik įdomūs perskaityti, bet ir aiškūs, naudingi bei verti skaitytojo laiko