Sovietmečio virtuvė, ypač viešojo maitinimo sektoriuje, turėjo savo unikalią kultūrą ir tradicijas. Vienas iš labiausiai paplitusių patiekalų, kurį galėjome rasti valgyklose ir savitarnos kavinėse, buvo guliašas. Šis mėsos patiekalas nebuvo tik maistas; jis simbolizavo laikus, kai žmonės susirinkdavo kartu, dalindavosi istorijomis ir patiekalais, kurie kartais buvo paruošiami su dideliu iššūkiu. Bet kodėl guliašas išsiskyrė iš kitų patiekalų?
Viskas prasidėjo nuo to, kad buvo tiekiama mėsa. Mėsos tiekimas priklausė nuo laikotarpio ir vietos. Pasak mano pažįstamos, tetos Zinos, buvusios viešojo maitinimo konsultantės, mėsos kokybė ir kiekis dažnai priklausė nuo vadovybės sprendimų. Vadinasi, jei virtuvė gaudavo geros kokybės mėsos, tai buvo šventė, o guliašo gaminimas tapdavo ne tik kasdieniu darbu, bet ir meniniu procesu.
Teta Zina pasakojo apie savo patirtį dirbant įvairiose kavinėse per sovietmetį. Ji turėjo kavinėje vadybininkę, kuri, nors ir atrodė kukli, buvo žinoma dėl savo sugebėjimo gauti geros mėsos. „Vogė visi, ir tai buvo tiesiog normalu. Bet mes vis tiek gamindavome guliašą“, – sakė ji. Jos pasakojimai atspindi tą laikotarpį, kai buvo daug neformalios prekybos ir „fartsa“ – juodosios rinkos, kur žmonės ieškodavo geresnių produktų.
Guliašas tapo nacionaliniu patiekalu, kuris ne tik maitino žmones, bet ir sujungė juos. Kavinėse ir valgyklose jis buvo dažnai patiekiamas su bulvių koše, ir tai tapo savotišku simboliu. Žmonės sėdėdavo kartu, dalindavosi guliašo lėkštėmis ir pasakojimai sklandė ore.
Kalbant apie guliašo receptą, jis buvo gana paprastas, tačiau reikalavo tam tikrų technologinių žinių. Teta Zina paaiškino, kad pagrindiniai ingredientai apima mėsą, svogūnus, pomidorų tyrę ir miltus. Mėsą reikėjo kruopščiai supjaustyti, apkepinti ir troškinti. Svarbiausias etapas buvo troškinimas, kuris užtikrindavo, kad mėsa taptų minkšta ir sultinga.
Receptas atrodė taip:
- Mėsa (1800–2200 gramų) – daugiausia jautiena arba kiauliena.
- Lydyti gyvuliniai riebalai (100 gramų).
- Svogūnai (300 gramų).
- Pomidorų tyrė (200 gramų).
- Miltai (60 gramų).
Gaminimo procesas:
Mėsa buvo supjaustoma gabalėliais, kurie sveria apie 20-30 gramų. Tada ji būdavo apkepama ištirpintuose riebaluose ant stiprios ugnies iki traškumo. Po to, kai mėsa buvo paruošta, ji buvo troškinama su pomidorų tyrė. Pomidorų tyrės troškinimas užtrukdavo 30-50 minučių, kad būtų pasiektas tinkamas skonis.
Kai mėsa troškindavosi, svogūnai buvo smulkiai supjaustyti ir pakepinti su druska, pipirais ir miltais. Šis svogūnų mišinys buvo pridėtas prie troškintos mėsos ir viskas buvo troškinama dar apie 30 minučių. Galiausiai, likus 5 minutėms iki gaminimo pabaigos, buvo pridedamas lauro lapas, kad patiekalas įgautų papildomą aromatą.
Sovietmečio guliašo gaminimo procesas nebuvo tik maisto ruošimas, bet ir ritualas, kuris sujungė žmones. Po visų šių procesų, guliašas tapdavo ne tik skaniu, bet ir simboliniu patiekalu, kuris atspindėjo tuo metu vyraujančią kultūrą ir kasdienybę.
Guliašas tapo kažkuo daugiau nei tiesiog maistu – jis buvo prisiminimų, istorijų ir bendravimo simbolis. Žmonės, dalindamiesi guliašu, dalindavosi ir savo gyvenimais, sunkumais ir džiaugsmais. Ir ši tradicija, nors ir pasikeitusi, išliko svarbi iki šių dienų.
Šiandien guliašas vis dar populiarus patiekalas, kuris dažnai gaminamas namuose, restoranuose ar švenčių metu. Jo receptas galbūt pasikeitė, tačiau jo esmė – sukurti vienybę ir bendrumą – išliko.
Taigi, guliašo istorija yra ne tik apie maistą, bet ir apie kultūrą, bendravimą ir prisiminimus. Šis patiekalas primena, kad net ir sunkiais laikais, žmonės sugebėjo rasti džiaugsmą ir šilumą dalindamiesi maistu. Ir tai yra svarbiausia guliašo reikšmė mūsų gyvenimuose.
