Internete vis dar plinta senas liaudiškas receptas, kuriame siūloma sumaišyti medų su šilropės (Sempervivum) lapais. Šiam mišiniui kartais priskiriamos itin plačios savybės – nuo „organizmo valymo“ ir imuniteto stiprinimo iki pagalbos sergant širdies ligomis, gimdos miomomis ar kiaušidžių cistomis.
Tokios istorijos dažnai papildomos pasakojimais apie ilgaamžius žolininkus, kurie esą dešimtmečius nevartojo vaistų ir savo receptais padėjo daugybei žmonių. Tačiau vien asmeninė istorija ar seniai naudojama priemonė dar nėra įrodymas, kad ji gali gydyti ligas.
Šilropė yra įdomus augalas, medus taip pat turi vertingų savybių, tačiau nėra patikimų klinikinių įrodymų, kad medaus ir šilropės mišinys išgydytų gimdos miomas, kiaušidžių cistas, širdies nepakankamumą ar „išvalytų toksinus“ iš organizmo.
Todėl šį receptą verta vertinti kaip liaudies medicinos tradiciją, o ne gydytojo paskirto gydymo pakaitalą.
Pirmiausia – kas iš tikrųjų yra Sempervivum?
Originaliuose panašių receptų aprašymuose augalo pavadinimai neretai išverčiami netiksliai.
Sempervivum – tai šilropių gentis. Lietuvoje dažniausiai žinomos įvairios šilropės, auginamos soduose, alpinariumuose ar vazonuose.
Tai nėra kraujažolė.
Kraujažolė priklauso visai kitai augalų grupei ir pasižymi kitokia chemine sudėtimi. Todėl receptuose, kuriuose vienoje vietoje rašoma „Sempervivum“, o kitoje staiga minima kraujažolė, greičiausiai yra vertimo ar perrašymo klaida.
Šis skirtumas svarbus, nes vartojant augalus negalima remtis vien panašiai skambančiais pavadinimais.
Kodėl šilropė buvo naudojama liaudies medicinoje?
Šilropės nuo seno augintos ne tik kaip dekoratyviniai augalai.
Jų sultingi lapai kai kuriose Europos liaudies medicinos tradicijose būdavo naudojami išoriškai nedideliems odos sudirgimams, vabzdžių įkandimams ar kitokiam diskomfortui.
Augaluose aptinkama įvairių augalinių junginių, įskaitant polifenolius ir organines rūgštis.
Tačiau laboratorijoje rastos medžiagos dar nereiškia, kad augalas gali gydyti konkrečią žmogaus ligą.
Tam reikalingi gerai atlikti klinikiniai tyrimai, kuriuose būtų nustatyta tinkama dozė, saugumas ir realus poveikis žmonėms.
Būtent tokių įrodymų, kalbant apie cistų ar miomų gydymą šilrope, trūksta.
O medus – ar jis turi naudingų savybių?
Medus yra kur kas geriau ištirtas maisto produktas.
Jame daugiausia yra cukrų, tačiau taip pat randama nedidelių kiekių įvairių augalinių junginių.
Tam tikrose situacijose medus gali būti naudingas. Pavyzdžiui, vyresniems nei vienų metų vaikams ir suaugusiesiems nedidelis medaus kiekis kartais padeda nuraminti sudirgusią gerklę ir kosulį.
Medicinoje naudojamas ir specialiai paruoštas medicininis medus tam tikrų žaizdų priežiūrai.
Tačiau tai nereiškia, kad valgomasis medus tampa universaliu vaistu.
Sumaišius jį su augalu neatsiranda įrodyta priemonė nuo širdies nepakankamumo ar ginekologinių ligų.
Be to, medus yra cukraus turintis produktas, todėl dideli jo kiekiai nėra neutralūs kalorijų ir gliukozės suvartojimo požiūriu.
Ar toks mišinys gali panaikinti kiaušidžių cistas?
Tai vienas pavojingiausių internete plintančių pažadų.
Kiaušidžių cistos nėra viena vienoda liga.
Kai kurios cistos yra funkcinės ir gali savaime išnykti per kelis mėnesinių ciklus. Kitos gali būti susijusios su endometrioze, dermoidinėmis cistomis ar kitais pakitimais.
Todėl gydymas priklauso nuo cistos tipo, dydžio, simptomų, moters amžiaus ir kitų aplinkybių.
Vienoms moterims pakanka stebėjimo ir pakartotinio ultragarso tyrimo, kitoms gali reikėti papildomų tyrimų ar gydymo.
Nėra pagrindo teigti, kad medus su šilrope ištirpdo kiaušidžių cistas.
Jeigu cista jau nustatyta, naminė priemonė neturėtų pakeisti gydytojo rekomenduoto stebėjimo.
Tas pats galioja ir gimdos miomoms
Miomos yra gerybiniai gimdos raumeninio audinio dariniai.
Kai kurios moterys apie jas sužino atsitiktinai ir nejaučia jokių simptomų. Kitoms jos gali sukelti gausias mėnesines, spaudimo jausmą, skausmą ar kitus simptomus.
Miomų gydymas taip pat parenkamas individualiai.
Kartais pakanka stebėti būklę, kitais atvejais taikomi vaistai ar procedūros.
Žolelių ir medaus mišinys nėra įrodytas miomų gydymo metodas.
Tai svarbu, nes pernelyg ilgai pasikliaujant „natūraliu receptu“ galima atidėti reikalingą medicininį įvertinimą.
Dar rimtesnis pažadas – širdies nepakankamumo gydymas
Internete šiam mišiniui kartais priskiriama pagalba širdies veiklai ir net širdies nepakankamumui.
Širdies nepakankamumas yra rimta būklė, kai širdis nebegali pakankamai efektyviai aprūpinti organizmo krauju.
Šiuolaikinis jo gydymas gali apimti kelias vaistų grupes, kraujospūdžio kontrolę, skysčių balanso priežiūrą ir kitus metodus.
Tokio gydymo pakeisti medumi ar žolelėmis negalima.
Jeigu žmogus, turintis širdies nepakankamumą, savavališkai nutrauktų paskirtus vaistus ir pradėtų vartoti naminį mišinį, pasekmės galėtų būti rimtos.
O kaip dėl „imuniteto stiprinimo“?
Šis terminas dažnai naudojamas labai laisvai.
Imuninė sistema nėra raumuo, kurį galima paprasčiausiai „sustiprinti“ vienu produktu.
Jos veiklai svarbi bendra organizmo būklė: įvairi mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas, vakcinacija pagal rekomendacijas, nerūkymas ir nustatytų ligų gydymas.
Medus gali būti įprastos mitybos dalis, o augaliniai produktai suteikia įvairių bioaktyvių medžiagų.
Tačiau nėra patikimo pagrindo žadėti, kad konkretus medaus ir šilropės mišinys apsaugos nuo infekcijų ar reikšmingai pakeis žmogaus imuninę sistemą.
„Toksinų ir šlakų valymas“ – dar vienas populiarus mitas
Tokio pobūdžio receptuose beveik visada sutinkamas pažadas „išvalyti organizmą“.
Tačiau sveiko žmogaus organizmui nereikia specialaus medaus ar žolelių kurso, kad būtų pašalinti neaiškiai apibrėžiami „šlakai“.
Organizme nuolat dirba kepenys, inkstai, plaučiai ir virškinimo sistema. Jie dalyvauja medžiagų apykaitoje ir nereikalingų medžiagų pašalinime.
Jeigu šių organų veikla sutrinka, reikia ne detoksikuojančio mišinio, o medicininės pagalbos.
Ar galima šilropę tiesiog valgyti su medumi?
Tai, kad augalas naudojamas tradiciškai, automatiškai nereiškia, kad bet kokį jo kiekį saugu vartoti ilgą laiką.
Dar viena problema – dekoratyviniai augalai gali būti apdoroti augalų apsaugos priemonėmis ar kitomis cheminėmis medžiagomis, kurios nėra skirtos valgymui.
Negalima ir atsitiktinai rinkti panašiai atrodančio augalo bei manyti, kad tai būtinai ta pati rūšis.
Todėl nereikėtų rekomenduoti recepto, kuriame siūloma kasdien rytais vartoti didelius kiekius šviežių, namuose sumaltų augalo lapų, neturint patikimų duomenų apie dozę ir ilgalaikį saugumą.
„Tuščias skrandis“ nesuteikia mišiniui stebuklingų galių
Originaliuose liaudiškuose receptuose dažnai nurodoma priemonę vartoti ryte nevalgius, o vėliau dar dvi valandas nieko nevalgyti.
Tokiai taisyklei nėra aiškaus medicininio pagrindo.
Maistas ar augalas nepradeda gydyti ligos vien todėl, kad buvo suvalgytas prieš pusryčius.
Kai kuriems žmonėms, priešingai, tam tikri produktai nevalgius gali sukelti pykinimą, rėmenį ar kitą virškinimo diskomfortą.
Senus receptus verta saugoti kaip tradiciją, bet ne paversti gydymo pažadu
Liaudies medicina yra įdomi kultūros ir istorijos dalis. Daugybė šiuolaikinių vaistų tyrimų taip pat prasidėjo nuo augalų ir jų junginių.
Tačiau tarp tradicinio vartojimo ir įrodyto gydymo yra didelis skirtumas.
Medaus ir šilropės mišinys gali atrodyti paprastas ir natūralus, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad jis šalina cistas, miomas, gydo širdies nepakankamumą ar „valo“ organizmą.
Jeigu žmogus mėgsta domėtis tradiciniais augalais, tai galima daryti neatsisakant sveiko skepticizmo.
O kai kalbama apie širdies ligas, neįprastą kraujavimą, dubens skausmą, nustatytas cistas ar miomas, svarbiausia yra ne eksperimentuoti su „stebuklingais“ receptais, o išsiaiškinti tikrąją problemą ir pasirinkti tinkamą gydymą.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt