Inkstai – vieni svarbiausių organizmo filtravimo organų. Jie padeda pašalinti medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą, dalyvauja kraujospūdžio kontrolėje ir atlieka daugybę kitų funkcijų, kurių kasdien net nepastebime.
Problema ta, kad ankstyvos inkstų ligos ne visada sukelia ryškius simptomus. Žmogus gali jaustis gana gerai, nors inkstų funkcija jau pradėjusi blogėti. Todėl daug svarbiau kalbėti ne apie „inkstų valymą“ stebuklingomis arbatomis, o apie įpročius, kurie iš tikrųjų padeda sumažinti jų apkrovą.
Internete galima rasti dešimtis receptų su meškauoge, asiūkliu, kadagio uogomis, petražolėmis ar kitomis žolelėmis. Tačiau sergant inkstų liga tokios priemonės ne visada yra nekaltos. Kai kurios gali keisti šlapimo išsiskyrimą, elektrolitų balansą ar sąveikauti su vartojamais vaistais.
Todėl pagrindinis principas paprastas: inkstų sveikatai daugiau naudos duoda nuosekli mityba, kraujospūdžio ir gliukozės kontrolė bei tinkamas gydymas nei agresyvios „valymo“ procedūros.
1. Druskos kiekis dažnai svarbesnis už bet kokią žolelių arbatą
Vienas svarbiausių dalykų inkstams – nepadauginti druskos.
Per didelis natrio kiekis maiste skatina skysčių kaupimąsi ir gali prisidėti prie aukštesnio kraujospūdžio. O aukštas kraujospūdis yra vienas svarbiausių inkstų pažeidimo rizikos veiksnių.
Daug druskos gauname ne vien berdami ją iš druskinės. Didelė dalis slypi:
- rūkytoje mėsoje;
- dešrose ir kituose perdirbtuose mėsos gaminiuose;
- greitame maiste;
- sūriuose;
- pusgaminiuose;
- konservuotuose produktuose;
- įvairiuose padažuose;
- užkandžiuose ir traškučiuose.
Todėl paprastas sprendimas – dažniau rinktis namuose ruoštą maistą ir skonį sustiprinti žolelėmis, citrina, česnaku ar kitais prieskoniais.
Vis dėlto žmogui, kuriam jau diagnozuota inkstų liga, rekomenduojamas druskos kiekis gali skirtis. Čia reikėtų vadovautis gydytojo arba dietologo rekomendacijomis.
2. Sergant inkstų liga nėra vienos dietos, tinkamos visiems
Originaliuose liaudiškuose patarimuose dažnai sakoma, kad inkstų problemų turintis žmogus turėtų tiesiog valgyti daugiau vaisių, daržovių ir atsisakyti mėsos.
Realybė sudėtingesnė.
Inkstų dieta priklauso nuo ligos stadijos, laboratorinių tyrimų ir žmogaus bendros būklės. Vienam gali reikėti riboti natrį, kitam – kalį, fosforą ar baltymų kiekį.
Pavyzdžiui, kai kuriuose vaisiuose ir daržovėse yra daug kalio. Sveikam žmogui tai nėra problema, tačiau stipriai sutrikus inkstų funkcijai per didelis kalio kiekis kraujyje gali tapti pavojingas.
Todėl pats principas „kuo daugiau vaisių ir daržovių, tuo geriau“ sergant pažengusia inkstų liga nebūtinai tinka.
3. Vandens taip pat nereikia gerti „kuo daugiau“
Dar vienas dažnas mitas – norint „praplauti inkstus“ per dieną reikia išgerti milžinišką kiekį vandens.
Sveikam žmogui pakankamas skysčių vartojimas tikrai svarbus. Tačiau nėra universalaus skaičiaus, kuris tiktų visiems.
Skysčių poreikis priklauso nuo:
- kūno dydžio;
- fizinio aktyvumo;
- oro temperatūros;
- mitybos;
- sveikatos būklės;
- vartojamų vaistų.
Kai kuriems žmonėms, ypač turintiems pažengusią inkstų ar širdies ligą, skysčių kiekį gali tekti net riboti.
Todėl „daug vandens išvalys inkstus“ nėra gera universali taisyklė.
4. Kraujospūdis ir cukraus kiekis kraujyje – du labai svarbūs rodikliai
Inkstų būklė glaudžiai susijusi su kraujospūdžiu.
Ilgą laiką padidėjęs kraujospūdis gali pažeisti smulkias inkstų kraujagysles. Savo ruožtu sutrikusi inkstų veikla gali dar labiau apsunkinti kraujospūdžio kontrolę.
Kitas svarbus veiksnys – cukrinis diabetas.
Ilgą laiką padidėjusi gliukozė gali pažeisti inkstų filtravimo sistemą. Todėl žmogui, sergančiam diabetu, svarbu ne tik stebėti cukraus kiekį, bet ir periodiškai tikrinti inkstų funkciją.
Tai daug svarbiau nei bet kuri „inkstų valymo“ arbata.
5. Mėlynės, cukinijos ar morkos nėra vaistas, bet gali būti normalios mitybos dalis
Kai kuriuose patarimuose mėlynės vadinamos viena geriausių „natūralių priemonių inkstams“.
Tiksliau būtų sakyti, kad jos gali būti sveikos subalansuotos mitybos dalis.
Tas pats galioja cukinijoms, morkoms, agurkams, žiediniams kopūstams ar moliūgams. Šios daržovės gali būti geras pasirinkimas daugeliui žmonių, tačiau jos negydo inkstų uždegimo, nepakankamumo ar akmenligės.
Inkstų akmenų atveju mityba apskritai priklauso nuo akmenų rūšies. Vienam žmogui gali reikėti koreguoti oksalatų kiekį, kitam – natrio, gyvūninių baltymų ar kitų medžiagų vartojimą.
Todėl universali „dieta nuo inkstų akmenų“ neegzistuoja.
6. Žolelės inkstams nėra automatiškai saugios
Meškauogė, asiūklis, kadagys, petražolės, beržų lapai ir kitos žolelės liaudies medicinoje naudojamos šlapimo takų ar inkstų problemoms.
Tačiau čia verta būti ypač atsargiems.
Pavyzdžiui, diuretinį poveikį turinčios žolelės gali padidinti skysčių ir elektrolitų netekimą. Žmogui, vartojančiam kraujospūdžio, širdies ar kitus vaistus, tai gali būti problemiška.
Kai kurios žolelės netinka nėštumo metu, kitos gali būti netinkamos žmonėms, turintiems pažengusią inkstų ligą.
Todėl nereikėtų mėnesį ar pusantro savarankiškai gerti stiprių žolelių mišinių tik todėl, kad receptas internete vadinamas „inkstų praplovimu“.
Ypač pavojinga būtų žolelėmis bandyti gydyti ūminį inkstų uždegimą ar šlapimo takų infekciją.
7. Cistitas ir inkstų infekcija – ne tas pats
Dažnas ar skausmingas šlapinimasis gali rodyti šlapimo takų infekciją.
Kai infekcija apsiriboja šlapimo pūsle, ji dažnai vadinama cistitu. Tačiau bakterijoms pakilus aukščiau ir pasiekus inkstus, gali išsivystyti kur kas rimtesnė būklė.
Inkstų infekciją gali lydėti:
- aukšta temperatūra;
- šaltkrėtis;
- skausmas šone ar nugaroje;
- pykinimas;
- vėmimas;
- ryškus silpnumas.
Tokiu atveju nereikia laukti, kol suveiks meškauogės ar kita arbata.
Reikalingas medicininis įvertinimas, nes bakterinei infekcijai gali prireikti antibiotikų.
O ką daryti, jeigu skauda „inkstų vietoje“?
Žmonės dažnai bet kokį juosmens skausmą vadina inkstų skausmu.
Tačiau skausmas apatinėje nugaros dalyje labai dažnai būna susijęs su raumenimis ar stuburu.
Inkstų skausmas dažniau jaučiamas aukščiau, šonuose po šonkauliais, ir gali būti lydimas kitų simptomų – šlapinimosi pokyčių, karščiavimo, pykinimo ar kraujo šlapime.
Šiltas kompresas gali suteikti komforto esant raumenų įtampai, tačiau jis nepašalina inkstų akmens ar infekcijos.
Jeigu skausmas labai stiprus, prasidėjo staiga, plinta į kirkšnį, šlapime matyti kraujo arba atsirado karščiavimas, reikėtų kreiptis į gydytoją.
Kada inkstus verta pasitikrinti net nejaučiant skausmo?
Inkstų ligos gali ilgą laiką nesukelti ryškių simptomų. Todėl rizikos grupėms svarbūs profilaktiniai tyrimai.
Daugiau dėmesio reikėtų skirti žmonėms, kurie:
- serga cukriniu diabetu;
- turi aukštą kraujospūdį;
- serga širdies ir kraujagyslių ligomis;
- šeimoje turi inkstų ligų atvejų;
- ilgai vartoja tam tikrus vaistus;
- jau anksčiau turėjo inkstų problemų.
Inkstų funkcijai vertinti gali būti atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai.
Tai daug patikimesnis būdas suprasti inkstų būklę nei bandymas ją nustatyti pagal veidą, patinusius paakius ar kitus internetinius „testus“.
Inkstams nereikia stebuklingo „valymo“
Sveiki inkstai patys yra viena iš organizmo filtravimo sistemų.
Jų nereikia periodiškai „išvalyti“ specialiais mišiniais, badavimu ar kelių savaičių diuretinėmis arbatomis.
Kur kas praktiškesnis kelias – saikingai vartoti druską, nerūkyti, nepiktnaudžiauti alkoholiu, palaikyti normalų kraujospūdį, rūpintis kūno svoriu, būti fiziškai aktyviems ir nevartoti vaistų be reikalo.
Jeigu inkstų funkcija jau sutrikusi, svarbiausia laikytis individualaus gydymo plano. Tai viena tų sričių, kurioje „natūralu“ nebūtinai reiškia „saugu“, o vienam žmogui tinkamas maisto produktas kitam gali būti ribojamas.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt