Lauro lapas – vienas įprasčiausių prieskonių lietuviškoje virtuvėje. Jį dedame į sriubas, troškinius, marinatus, padažus, o prieš patiekdami dažniausiai tiesiog išimame iš puodo. Tačiau liaudies medicinoje lauro lapui nuo seno priskiriama gerokai daugiau savybių.
Internete galima aptikti teiginių, kad lauro lapų arbata padeda nuo padidėjusio kraujospūdžio, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, mažina svorį, slopina uždegimą, lengvina kosulį ir net padeda sergant kepenų ligomis. Būtent tokie labai platūs gydomieji teiginiai pateikiami ir populiariuose liaudiškuose receptuose.
Skamba įspūdingai, tačiau čia svarbu atskirti du dalykus: lauro lapas tikrai nėra vien aromatą suteikiantis „tuščias“ prieskonis, bet tai dar nereiškia, kad jo arbata gali pakeisti vaistus ar gydyti ligas.
Taigi, kas iš tikrųjų slypi šiame kvapniame lape?
Kodėl lauro lapas apskritai sulaukė tiek dėmesio?
Lauro lapai gaunami iš kilniojo lauramedžio (Laurus nobilis). Jų aromatą suteikia įvairūs augaliniai junginiai ir eterinio aliejaus komponentai.
Būtent dėl šių medžiagų lauras domina ne tik kulinarus, bet ir mokslininkus.
Laboratoriniuose bei kituose ankstyvuose tyrimuose nagrinėjamos įvairios lauro augalinių junginių savybės. Tačiau čia dažnai ir atsiranda didžiausia internetinių straipsnių klaida.
Jeigu augalo ekstraktas laboratorijoje parodo tam tikrą biologinį aktyvumą, tai dar nereiškia, kad keli lauro lapai arbatoje žmogui gydys hipertenziją, diabetą, kepenų ligą ar artritą.
Tam reikia gerokai stipresnių klinikinių įrodymų.
Lauro lapų arbata ir cukraus kiekis kraujyje
Vienas dažniausiai kartojamų teiginių – lauro lapai esą „normalizuoja cukraus kiekį kraujyje“.
Tai ypač jautri tema.
Kai kurie nedideli tyrimai yra nagrinėję lauro poveikį gliukozės ir lipidų rodikliams, todėl visiškai atmesti mokslinį susidomėjimą šiuo augalu nebūtų tikslu.
Tačiau turimų duomenų nepakanka lauro lapų arbatai laikyti diabeto gydymo priemone.
Žmogui, kuriam nustatytas padidėjęs gliukozės kiekis ar diabetas, pavojingiausia būtų nustoti vartoti paskirtus vaistus ir vietoje jų pradėti gerti lauro arbatą.
Prieskonis gali būti mitybos dalis. Vaistų pakaitalu jis netampa.
Jeigu sergate diabetu ir norite reguliariai vartoti koncentruotus augalinius preparatus ar papildus, verta tai aptarti su gydytoju arba vaistininku.
O kaip kraujospūdis?
Dar vienas garsus pažadas – lauro lapų arbata mažina aukštą kraujospūdį.
Ir čia reikėtų būti atsargiems.
Padidėjęs kraujospūdis dažnai ilgą laiką nesukelia aiškių simptomų, tačiau gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Todėl jo gydymo nereikėtų keisti naminiu gėrimu.
Žmogui, kurio kraujospūdis nuolat padidėjęs, svarbu ne ieškoti vieno „stebuklingo“ produkto, o tinkamai matuoti kraujospūdį, aptarti rezultatus su sveikatos priežiūros specialistu ir laikytis individualių rekomendacijų.
Mityba iš tiesų svarbi kraujospūdžio kontrolei, tačiau svarbus visas jos modelis – ne vienas prieskonis.
Ar lauro lapai gali padėti numesti svorio?
Šis pažadas turbūt pats patraukliausias.
Internete galima rasti net konkrečių „kursų“, kai lauro lapų arbatą rekomenduojama gerti kelias savaites, padaryti pertrauką ir procedūrą kartoti. Pirminiame recepte net teigiama, kad lauras pagreitina medžiagų apykaitą ir skatina greitą svorio mažėjimą.
Tačiau žmogaus kūno riebalai taip neveikia.
Nėra vienos arbatos, kuri savaime priverstų organizmą reikšmingai deginti riebalus.
Jeigu nesaldinta lauro lapų arbata pakeičia kaloringą saldų gėrimą, tai gali būti vienas nedidelis bendros mitybos pokytis. Tačiau tai nėra „riebalus deginantis“ lauro poveikis.
Kūno svoriui daug svarbesnė visa mityba, energijos balansas, fizinis aktyvumas, miegas, sveikatos būklė ir ilgalaikiai įpročiai.
Lauro lapas nuo kosulio – tradicija ar gydymas?
Liaudiškuose receptuose lauro lapai naudojami ir kosuliui.
Kai kuriuose variantuose verdamas net saldus sirupas iš lauro lapų, citrinos ir cukraus. Šaltinyje pateikiamas receptas su šešiais lauro lapais, citrina, ruduoju cukrumi ir vandeniu.
Šiltas gėrimas žmogui, sergančiam nesunkia kvėpavimo takų infekcija, gali būti malonus ir padėti suvartoti daugiau skysčių.
Tačiau tai nėra tas pats, kas gydyti kosulio priežastį.
Kosulį gali sukelti virusinė infekcija, astma, refliuksas, alergija, plaučių liga ir daugybė kitų priežasčių.
Jeigu kosulys užsitęsia, stiprėja, atsiranda dusulys, krūtinės skausmas, kraujas skrepliuose ar labai bloga savijauta, reikėtų kreiptis į medikus.
Ar lauro lapai „valo“ kepenis?
Tai dar vienas teiginys, su kuriuo verta elgtis atsargiai.
Žmogaus organizmui nereikia specialios lauro lapų „detoksikacijos“.
Kepenys pačios atlieka daugybę sudėtingų funkcijų, susijusių su medžiagų apykaita ir įvairių medžiagų apdorojimu.
Jeigu žmogus serga kepenų liga, arbata jos neišvalo ir neatkuria.
Kepenų sveikatai daug svarbiau nevartoti perteklinio alkoholio, palaikyti sveikatai palankų kūno svorį, atsargiai vartoti vaistus ir papildus bei, esant sutrikimams, laikytis gydytojo rekomendacijų.
O virškinimui?
Čia situacija paprastesnė.
Lauro lapas šimtmečius naudojamas maiste pirmiausia dėl aromato. Šiltas nesaldintas gėrimas kai kuriems žmonėms gali būti malonus po valgio.
Tačiau jeigu nuolat jaučiate stiprų pilvo skausmą, ryškų pūtimą, pykinimą, ilgai trunkantį viduriavimą ar vidurių užkietėjimą, nereikėtų visko nurašyti „blogam virškinimui“.
Pasikartojantys simptomai kartais turi konkrečią priežastį, kurią verta išsiaiškinti.
Jeigu vis tiek norite paragauti lauro lapų arbatos
Lauro lapų nereikia paversti vaistais, kad būtų galima jais mėgautis.
Galima pasigaminti paprastą aromatinį gėrimą.
Reikės:
- 2–3 džiovintų lauro lapų;
- maždaug 1 litro vandens.
Vandenį užvirinkite, įdėkite lauro lapus, trumpai pakaitinkite arba išjunkite kaitrą ir palikite uždengtą maždaug 10 minučių. Tada lapus išimkite.
Jeigu skonis atrodo pernelyg intensyvus, užpilą galima dar labiau atskiesti.
Tačiau nėra pagrindo nustatyti sau „21 dienos gydymo kurso“ ar gerti didelius kiekius tikintis, kad taip bus gydomas kraujospūdis, diabetas ar antsvoris.
Įdomu tai, kad pirminiame liaudiškame recepte būtent rekomenduojama arbatą gerti 3–4 kartus per dieną ir tęsti tris savaites arba „kol pagerės sveikatos problema“.
Tokio gydymo režimo nereikėtų perimti kaip medicininės rekomendacijos.
„Natūralus“ dar nereiškia „tinka visiems“
Su augalinėmis priemonėmis galioja paprasta taisyklė: jeigu kažkas gali turėti biologinį poveikį, teoriškai gali būti ir nepageidaujamas poveikis.
Ypač atsargūs turėtų būti nėščios ir žindančios moterys, žmonės, vartojantys vaistus, bei sergantieji lėtinėmis ligomis. Jei lauro lapus ketinama vartoti ne kaip įprastą prieskonį maiste, o reguliariai ir didesniais kiekiais kaip augalinę priemonę, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Ir jokiu būdu negalima kramtyti ar nuryti sveikų kietų džiovintų lauro lapų – gaminant maistą jie paprastai išimami prieš valgant.
Tad ar verta lauro lapą laikyti namuose?
Tikrai taip – tik nebūtinai dėl priežasčių, kurias žada socialinių tinklų receptai.
Tai puikus aromatingas prieskonis, galintis suteikti skonio sriuboms, troškiniams, padažams ir marinatams. Iš jo taip pat galima pasigaminti aromatinį užpilą, jeigu toks gėrimas jums patinka.
Tačiau riba turėtų būti aiški.
Lauro lapas gali būti maistas ir tradicinio vartojimo dalis, bet jis nėra patikimas pakaitalas kraujospūdžio, diabeto, kepenų ligų, nutukimo ar kitų sveikatos sutrikimų gydymui.
Kartais naudingiausia „liaudiško recepto paslaptis“ yra ne atrasti stebuklingą produktą, o suprasti, kur baigiasi tradicija ir prasideda medicina.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt