Vasaros pradžioje pušų šakose galima pastebėti nedidelius, dar minkštus ir žalius kankorėžius. Daugelis pro juos praeina nė nesusimąstydami, tačiau būtent iš jaunų kankorėžių nuo seno gaminamas kvapnus sirupas, liaudyje dažnai vadinamas pušų medumi.
Tikro medaus šiame recepte nėra – pavadinimas prigijo dėl tirštos konsistencijos, gintarinės spalvos ir saldaus skonio. Pušų kankorėžiai verdami vandenyje, o gautas nuoviras sutirštinamas cukrumi.
Rezultatas – neįprasto miško aromato sirupas, kurį galima naudoti nedideliais kiekiais prie arbatos, desertų ar tiesiog kaip tradicinį naminį skanėstą.
Tačiau pušų kankorėžių sirupui dažnai priskiriama gerokai daugiau savybių, nei galima pagrįsti. Todėl verta atskirti senąsias tradicijas nuo mediciniškai patvirtinto gydymo.
Kodėl pušų kankorėžiai nuo seno buvo vertinami?
Pušis nuo senų laikų buvo svarbus augalas ne tik buityje. Liaudies tradicijose naudoti jos spygliai, pumpurai, sakai ir jauni kankorėžiai.
Pušims būdingą kvapą suteikia įvairūs augaliniai junginiai ir eterinio aliejaus komponentai. Jaunuose kankorėžiuose taip pat yra įvairių fenolinių junginių.
Dėl to verdant kankorėžius vanduo įgauna ryškų pušų aromatą ir savitą skonį.
Vis dėlto tai nereiškia, kad naminis sirupas gali gydyti gripą, bronchitą, plaučių uždegimą ar kitas ligas. Susirgus tokios priemonės neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo.
Kur kas tiksliau į pušų „medų“ žiūrėti kaip į tradicinį maisto produktą, turintį įdomią istoriją ir išskirtinį skonį.
Svarbiausia – tinkamai pasirinkti kankorėžius
Šiam receptui netinka seni, rudi ir sumedėję kankorėžiai.
Reikia jaunų, žalių ir dar minkštų kankorėžių. Priklausomai nuo metų oro ir vietovės, tinkamas jų vystymosi etapas gali skirtis, todėl nereikėtų aklai vadovautis viena konkrečia kalendorine data.
Paprastas požymis – jaunas kankorėžis turi būti nedidelis ir pakankamai minkštas, kad jį būtų galima nesunkiai perpjauti peiliu.
Rinkimo vieta taip pat svarbi.
Kankorėžių geriau nerinkti prie intensyvaus eismo kelių, pramoninių teritorijų ar kitų potencialiai užterštų vietų. Rinkitės švarią vietovę ir įsitikinkite, kad augalą tikrai atpažįstate.
Taip pat nereikia nuskinti visų jaunų kankorėžių nuo vieno medžio. Gamtos gėrybes verta rinkti saikingai.
Naminio pušų kankorėžių „medaus“ receptas
Tradicinių receptų yra daugybė. Vienur kankorėžiai sluoksniuojami su cukrumi, kitur verdamas jų nuoviras. Šis variantas pagrįstas virimu ir vėlesniu sirupo paruošimu.
Reikės:
- maždaug 60–80 jaunų žalių pušų kankorėžių;
- vandens;
- cukraus – maždaug 1 kg vienam litrui nukošto nuoviro.
Kiekiai nėra absoliuti taisyklė. Svarbiausia išlaikyti tinkamą sirupo konsistenciją ir laikytis švaros ruošiant produktą.
Kaip paruošti?
Pirmiausia kruopščiai perrinkite kankorėžius. Pašalinkite prilipusius spyglius ir kitus nešvarumus, o pačius kankorėžius kelis kartus nuplaukite šaltu tekančiu vandeniu.
Kad verdant geriau išsiskirtų jų aromatas, kankorėžius galima atsargiai įpjauti arba perpjauti.
Sudėkite juos į puodą ir užpilkite šaltu vandeniu. Vandens turėtų būti tiek, kad kankorėžius jis apsemtų maždaug 1–2 centimetrais.
Užvirkite, sumažinkite kaitrą ir virkite apie 20 minučių uždengtame puode.
Nuėmę nuo kaitros palikite nuovirą pastovėti. Tradiciniuose receptuose jis dažnai laikomas iki kitos dienos.
Per tą laiką skystis įgauna stipresnį miško aromatą ir pasikeičia jo spalva.
Kitą dieną skystį kruopščiai nukoškite. Kankorėžių daugiau nebereikės.
Dabar prasideda sirupo gamyba
Pamatuokite, kiek gavote skysčio.
Tradiciniame recepte vienam litrui nuoviro naudojama maždaug kilogramas cukraus. Supilkite skystį į švarų puodą, suberkite cukrų ir kaitinkite ant nedidelės ugnies.
Verdant vanduo palaipsniui garuos, todėl skystis pradės tirštėti.
Svarbu nepersistengti. Atvėsęs sirupas taps tirštesnis negu karštas, todėl puode jis neturėtų pavirsti į labai tirštą karamelę.
Ilgiau verdamas sirupas paprastai įgauna gražią gelsvai gintarinę ar rusvesnę spalvą.
Kvapas išlieka visiškai kitoks nei įprasto uogų sirupo – jame aiškiai juntamas pušyno aromatas.
Kaip laikyti?
Jeigu sirupą ketinate saugoti ilgiau, didelę reikšmę turi higiena.
Stiklainiai ir dangteliai turi būti švarūs ir tinkamai paruošti konservavimui. Karštas sirupas supilstomas į paruoštus stiklainius ir sandariai uždaromas.
Tačiau nereikėtų manyti, kad didelis cukraus kiekis automatiškai garantuoja neribotą produkto galiojimą kambario temperatūroje.
Jeigu pastebėjote pelėsį, fermentacijos požymių, pakitusį kvapą, neįprastą putojimą ar kitus gedimo požymius, tokio produkto vartoti nereikėtų.
Atidarytą stiklainį saugiausia laikyti šaldytuve.
Kaip galima panaudoti pušų „medų“?
Pušų kankorėžių sirupas yra labai saldus, todėl jo paprastai reikia nedaug.
Šaukštelį galima įmaišyti į šiltą arbatą, užpilti ant blynų ar košės, naudoti desertams arba sumaišyti su natūraliu jogurtu.
Tik nedėkite jo į verdantį gėrimą, jei norite išsaugoti kuo daugiau pirminio aromato.
Dėl didelio cukraus kiekio tai nėra produktas, kurį vertėtų valgyti dideliais kiekiais vien todėl, kad jis pagamintas iš natūralių žaliavų.
„Natūralus“ nereiškia „galima vartoti neribotai“.
O kaip dėl peršalimo ir kosulio?
Būtent čia tradiciniuose receptuose dažniausiai prasideda perdėti pažadai.
Pušų kankorėžių sirupas liaudies medicinoje ilgą laiką buvo vartojamas šaltuoju metų laiku ir peršalus. Saldus sirupas ar šiltas gėrimas gali būti malonus sudirgusiai gerklei, tačiau tai nėra tas pats, kas ligos gydymas.
Negalima teigti, kad pušų „medus“ išgydo gripą, bronchitą, pneumoniją, astmą ar kitą kvėpavimo takų ligą.
Ypač pavojinga būtų dėl naminių priemonių atidėti medicininę pagalbą.
Jeigu kosulys užsitęsia, atsiranda dusulys, aukšta temperatūra, stiprus krūtinės skausmas ar savijauta blogėja, reikia kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą.
Kam reikėtų būti atsargesniems?
Kadangi pagrindinė galutinio sirupo sudedamoji dalis yra cukrus, jo kiekį ypač svarbu įvertinti žmonėms, kuriems dėl sveikatos rekomenduojama riboti cukraus vartojimą.
Atsargumas reikalingas ir turint alergijų ar vartojant produktą pirmą kartą.
Vaikams naminių žolelių ir augalinių preparatų nereikėtų duoti kaip gydymo priemonės nepasitarus su sveikatos specialistu.
Naminis sirupas neturėtų būti laikomas vaistų pakaitalu.
Senas receptas, kurį verta prisiminti dėl skonio
Pušų kankorėžių „medus“ įdomus tuo, kad paprastą pasivaikščiojimą miške gali paversti nedidele kulinarine tradicija.
Jauni kankorėžiai, vanduo, cukrus ir šiek tiek kantrybės – tiek tereikia neįprastam gintarinės spalvos sirupui.
Jo vertė nebūtinai turi būti matuojama pažadais „išgydyti visas ligas“. Kartais daug įdomiau išsaugoti seną receptą dėl jo skonio, kvapo ir istorijos.
O žiemą atidarius stiklainį pušų aromatas gali priminti vasaros dieną miške – ir tam nereikia jokių stebuklingų pažadų.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt