Šiltuoju metų laiku daugiau laiko praleidžiame kieme, sode, miške ar prie vandens, tačiau kartu su maloniomis vasaros akimirkomis sugrįžta ir uodai, musės bei erkės. Socialiniuose tinkluose kasmet išpopuliarėja įvairūs naminiai purškalai, kvapnūs žolelių mišiniai ir kiti iš kartos į kartą perduodami patarimai.
Vienas dažniausiai minimų receptų gaminamas iš alkoholio, cinamono, gvazdikėlių, mėtų ir levandų. Kiti žmonės rekomenduoja nešiotis maišelį su susmulkintomis pankolių sėklomis arba odą tepti aliejaus, acto ir šampūno mišiniu.
Tokios idėjos gali skambėti patraukliai, nes jų ingredientai nebrangūs ir lengvai randami namuose. Vis dėlto svarbu suprasti, kad malonus ar intensyvus augalų kvapas dar negarantuoja patikimos apsaugos. Naminiai mišiniai nėra vienodai veiksmingi, jų poveikio trukmė nežinoma, o kai kurie ingredientai gali sudirginti odą.
Todėl juos reikėtų vertinti kaip tradicines pagalbines priemones, o ne kaip lygiavertį patikrintų repelentų pakaitalą.
Kvapnus žolelių purškalas
Socialiniuose tinkluose plintančiame recepte siūloma į purškiamą buteliuką sudėti cinamono, gvazdikėlių, levandų ir mėtų, o tada viską užpilti stipriu alkoholiu.
Maždaug 200 ml talpos indui reikėtų:
- 1 cinamono lazdelės;
- 5 gvazdikėlių;
- kelių levandų žiedų;
- nedidelės mėtų šakelės;
- apie 200 ml maistinio ar kosmetinio alkoholio pagrindo.
Ingredientai sudedami į švarų, sandariai uždaromą indą ir paliekami pastovėti. Po kelių dienų skystį galima perkošti bei supilti į purškiamą buteliuką.
Augalų kvapas kai kuriems vabzdžiams gali būti nemalonus, tačiau nėra pagrindo žadėti, kad toks mišinys patikimai apsaugos nuo erkių, uodų, musių ir kitų vabzdžių. Jo koncentracija, veikimo trukmė bei poveikis priklausys nuo naudojamų ingredientų ir paruošimo būdo.
Ypač svarbu nepamiršti, kad alkoholis gali sausinti ir dirginti odą. Tokio purškalo negalima naudoti ant žaizdų, sudirgusios odos, prie akių ar burnos. Taip pat jo nereikėtų purkšti šalia liepsnos, žvakės, kepsninės ar cigaretės, nes alkoholio turintis skystis yra degus.
Prieš naudojant didesniame odos plote verta atlikti mėginį ant nedidelės vietos ir bent parą stebėti, ar neatsirado paraudimo, niežėjimo ar bėrimo.
Ar maišelis su pankolių sėklomis atbaido erkes?
Kitas populiarus patarimas – į medvilninį maišelį ar kojinę suberti pankolių sėklų, jas šiek tiek sutraiškyti ir nešiotis kišenėje ar prie kulkšnies. Susmulkinus sėklas išsiskiria stipresnis aromatas, todėl šalia maišelio gali būti juntamas ryškus kvapas.
Vis dėlto asmeninė vieno žmogaus patirtis nėra patikimas veiksmingumo įrodymas. Net jei žmogus ilgą laiką neaptiko erkės, tai dar nereiškia, kad jį apsaugojo būtent pankolių sėklos. Erkių gausa skirtingose vietose nevienoda, o įsisiurbimo tikimybę lemia apranga, metų laikas, augmenija ir buvimo lauke trukmė.
Pankolių maišelis gali būti nešiojamas kaip kvapnus aksesuaras, tačiau juo nereikėtų pasikliauti einant į aukštą žolę, miškingas vietoves ar teritorijas, kuriose gausu erkių.
Aliejaus, acto ir šampūno mišinys – ne toks nekaltas, kaip atrodo
Dar viename naminiame recepte siūloma lygiomis dalimis sumaišyti augalinį aliejų, 9 procentų actą ir mėtų šampūną. Gautą emulsiją rekomenduojama purkšti ant atvirų kūno vietų.
Tokio mišinio ant odos geriau nenaudoti.
Devynių procentų actas yra gana koncentruotas ir gali sukelti deginimą, paraudimą ar net cheminį odos pažeidimą, ypač jeigu oda jautri, pažeista ar mišinys naudojamas pakartotinai. Šampūnas taip pat sukurtas nuplauti, o ne ilgam palikti ant odos. Jame esančios kvapiosios medžiagos ir plovikliai gali dirginti.
Augalinis aliejus nepadaro tokio mišinio automatiškai saugaus. Be to, ant odos likęs riebus sluoksnis gali būti nemalonus, sutepti drabužius ir nesuteikti patikimos apsaugos nuo erkių.
Naminės priemonės neturėtų būti gaminamos vien remiantis principu „natūralu, vadinasi, saugu“. Actas, alkoholis, eteriniai aliejai ir augalų ekstraktai taip pat gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.
Gvazdikėlių ir citrinų žievelių užpilas
Tradiciniuose receptuose taip pat minimas alkoholinis užpilas iš gvazdikėlių ir citrinos žievelės.
Jam paprastai naudojama:
- 30–40 gvazdikėlių;
- vienos kruopščiai nuplautos citrinos žievelė;
- apie 200 ml ne silpnesnio kaip 40 procentų alkoholio.
Mišinys palaikomas uždarame inde, vėliau perkošiamas ir naudojamas nedideliais kiekiais.
Gvazdikėliai turi stiprų aromatą, tačiau toks užpilas nėra patvirtintas kaip patikima apsauga nuo erkių. Jis taip pat netinka mažoms žaizdoms gydyti, dantų skausmui malšinti ar vaikų odai tepti.
Alkoholis ant pažeistos odos gali sukelti stiprų deginimą, o gvazdikėliuose esantys junginiai – alerginę reakciją. Danties skausmas gali rodyti ėduonį, infekciją ar kitą problemą, todėl jo nereikėtų slopinti neaiškios koncentracijos naminiu skysčiu. Tokiu atveju reikalinga odontologo konsultacija.
Kodėl „netoksiška apsauga“ nėra tikslus apibūdinimas?
Namuose pagamintas produktas nėra automatiškai netoksiškas. Jo saugumas priklauso nuo ingredientų, koncentracijos, vartojimo būdo ir konkretaus žmogaus jautrumo.
Natūralios medžiagos taip pat gali:
- sukelti alergiją;
- dirginti akis ir kvėpavimo takus;
- nudeginti ar išsausinti odą;
- būti pavojingos prarijus;
- netikti vaikams ar augintiniams;
- reaguoti su saulės spinduliais.
Ypač atsargiai reikėtų naudoti koncentruotus eterinius aliejus. Jų negalima tepti tiesiai ant odos, jeigu jie tinkamai neatskiesti. Kai kurie citrusinių vaisių aliejai gali padidinti odos jautrumą saulei.
Kokia apsauga nuo erkių yra patikimesnė?
Eidami į mišką, pievą ar kitą žolėtą vietą, rinkitės registruotą repelentą ir naudokite jį tiksliai pagal etiketėje pateiktas instrukcijas. Skirtingų produktų veikimo trukmė ir tinkamumas vaikams skiriasi, todėl svarbu patikrinti amžiaus ribojimus.
Vien purškalo nepakanka. Papildomai rekomenduojama:
- vilkėti ilgas kelnes ir drabužius ilgomis rankovėmis;
- kelnių galus sukišti į kojines;
- rinktis šviesius drabužius, ant kurių lengviau pastebėti erkę;
- vengti brautis per aukštą žolę ir krūmynus;
- grįžus apžiūrėti visą kūną;
- patikrinti drabužius, vaikus ir augintinius;
- kuo greičiau pašalinti įsisiurbusią erkę.
Erkės gali įsisiurbti sunkiau pastebimose vietose: pažastyse, kirkšnyse, už kelių, už ausų, plaukuotoje galvos dalyje ar aplink juosmenį.
Kaip tinkamai pašalinti erkę?
Pastebėjus įsisiurbusią erkę, ją reikia suimti smulkiu pincetu kuo arčiau odos ir traukti tiesiai, tolygiai, nesukiojant bei nespaudžiant jos kūno.
Erkės nereikėtų tepti aliejumi, alkoholiu, kremu ar kitomis medžiagomis prieš pašalinimą. Ištraukus įkandimo vietą galima nuplauti vandeniu su muilu.
Jeigu per kelias dienas ar savaites atsiranda didėjanti rausva dėmė, karščiavimas, galvos, raumenų ar sąnarių skausmai, reikėtų kreiptis į gydytoją ir paminėti erkės įsisiurbimą.
Kaip saugiau gintis nuo uodų?
Nuo uodų taip pat geriausiai padeda tam skirti repelentai, uždari langų tinkleliai ir kūną dengiantys drabužiai. Lauke galima sumažinti stovinčio vandens kiekį induose, nes jame veisiasi uodai.
Vaikams repelentą turėtų užtepti suaugęs žmogus. Jo nereikėtų purkšti tiesiai vaikui į veidą ar ant rankų, kurias jis gali dėti į burną. Grįžus namo, ant odos likusią priemonę reikėtų nuplauti.
Naminiai receptai gali kvepėti maloniai, bet negarantuoja apsaugos
Mėtų, levandų, gvazdikėlių ar cinamono mišiniai gali skleisti stiprų aromatą, tačiau jų poveikis vabzdžiams nėra nuspėjamas. Vienam žmogui gali pasirodyti, kad priemonė padeda, o kitam ji nesuteiks jokios pastebimos apsaugos.
Didžiausia rizika kyla tada, kai pasikliaujama vien naminiu receptu ir atsisakoma kitų apsaugos priemonių. Erkės gali pernešti ligas, todėl miške ar aukštoje žolėje geriau rinktis patikrintą repelentą, tinkamą aprangą ir kruopščią kūno apžiūrą.
Aš – Aurelijus A., nuolatinis tekstų ir straipsnių kūrėjas, įkvėpimo besisemiantis iš kasdienių gyvenimo situacijų ir įvairių temų įvairovės. Mano rašymo stilius – šiltas, nuoširdus ir skatinantis mąstyti bei atrasti naujus dalykus. Džiaugiuosi, jei mano straipsniai Jus sudomina, ir tikiuosi, kad ateityje jų galėsite rasti dar daugiau. Befa.lt – vyr. redaktorius Aurelijus.