Vasaros pradžioje pražystantis juodasis šeivamedis iš karto atpažįstamas iš didelių, kreminės spalvos žiedynų ir saldaus, intensyvaus aromato. Šio augalo žiedai nuo seno naudojami arbatoms, gaiviesiems gėrimams, desertams ir naminiams sirupams ruošti. Vienas populiariausių variantų – šeivamedžio žiedų sirupas su citrinomis ir medumi.
Toks sirupas patinka dėl gaivaus gėlių ir citrusinių vaisių derinio. Jį galima skiesti šaltu ar gazuotu vandeniu, pilti į arbatą, naudoti kokteiliuose ar desertuose. Tačiau šeivamedį gaubia ir nemažai pernelyg drąsių pažadų: kartais teigiama, kad jis gydo gripą, bronchitą, diabetą, sąnarių ligas ar net „išvalo“ organizmą.
Šių teiginių nereikėtų priimti pažodžiui. Šeivamedis turi ilgą naudojimo liaudies praktikoje istoriją, tačiau patikimų mokslinių duomenų apie daugelį jam priskiriamų gydomųjų savybių nepakanka. Šeivamedžio produktai turi būti vertinami kaip maistas arba papildoma tradicinė priemonė, o ne gydytojo paskirto gydymo pakaitalas.
Žiedai ir uogos – ne tas pats
Kalbant apie šeivamedį svarbu atskirti jo žiedus nuo vaisių. Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje renkami balti žiedynai, o tamsiai violetinės uogos sunoksta vėliau.
Šiame recepte naudojami būtent juodojo šeivamedžio žiedai, todėl gaminį tiksliau vadinti šeivamedžio žiedų sirupu, o ne uogų sirupu.
Žiedai dažniausiai naudojami:
- arbatoms ir užpilams;
- naminiams sirupams;
- gaiviesiems gėrimams;
- desertams ir kepiniams;
- želė bei kitoms sezoninėms vaišėms.
Uogoms taikomos kitokios paruošimo taisyklės. Žalių ar neprinokusių šeivamedžio vaisių, taip pat lapų, stiebų ir žievės vartoti negalima. Šiose augalo dalyse gali būti cianidą išskiriančių medžiagų, galinčių sukelti pykinimą, vėmimą ir stiprų viduriavimą. Tinkamas kaitinimas šių medžiagų kiekį sumažina.
Ką apie šeivamedį sako moksliniai tyrimai?
Liaudies praktikoje juodasis šeivamedis ilgą laiką buvo siejamas su peršalimo ir kvėpavimo takų simptomų lengvinimu. Kai kuriuose nedideliuose tyrimuose nagrinėti būtent standartizuoti šeivamedžio uogų preparatai, o ne naminis žiedų sirupas.
Preliminarūs rezultatai leidžia manyti, kad tam tikri šeivamedžio preparatai gali turėti įtakos viršutinių kvėpavimo takų simptomų trukmei ar intensyvumui. Vis dėlto tyrimų atlikta nedaug, jie dažnai buvo nedideli, todėl tvirtų išvadų nepakanka. Taip pat nėra pakankamai duomenų, kad šeivamedis gydytų gripą, astmą, alergijas, diabetą, inkstų ar sąnarių ligas.
Naminis sirupas neturėtų būti pristatomas kaip antibiotikas, organizmą „detoksikuojanti“ priemonė ar vaistas nuo uždegimo. Jo pagrindinė paskirtis – būti aromatingu maisto produktu.
Kada ir kur rinkti šeivamedžio žiedus?
Žiedynus geriausia rinkti sausą, saulėtą dieną, kai jie visiškai išsiskleidę. Drėgni žiedai greičiau genda, o po lietaus jų aromatas gali būti silpnesnis.
Rinkitės augalus, augančius:
- atokiau nuo judrių kelių;
- toliau nuo pramoninių teritorijų;
- nepurškiamose vietose;
- švarioje ir gerai pažįstamoje aplinkoje.
Prieš renkant būtina įsitikinti, kad augalas tikrai yra juodasis šeivamedis. Nežinomo augalo maistui naudoti nereikėtų.
Surinktus žiedynus švelniai pakratykite, kad pasišalintų smulkūs vabzdžiai. Galima juos trumpai ir atsargiai peržiūrėti, tačiau stiprus plovimas sumažina kvapą, nes nuplauna dalį žiedadulkių.
Šeivamedžio žiedų sirupas su medumi
Šis receptas paruošiamas be baltojo kristalinio cukraus, tačiau jo negalima vadinti visiškai becukriu. Meduje natūraliai yra nemažai cukrų, todėl sirupą rekomenduojama vartoti saikingai.
Reikės:
- apie 30–35 šviežių juodojo šeivamedžio žiedynų;
- 1,5 litro virinto ir visiškai atvėsinto vandens;
- 700–900 ml skysto medaus;
- 4–6 gerai nuplautų citrinų;
- kelių švarių stiklinių butelių ar stiklainių.
Medaus kiekį galima reguliuoti pagal norimą saldumą. Tačiau sumažinus jo kiekį ir nenaudojant cukraus, sirupas gali išsilaikyti trumpiau.
Paruošimo eiga
Nuo žiedynų pašalinkite didžiąją dalį storų žalių kotelių. Žiedus sudėkite į didelį stiklinį arba emaliuotą indą.
Dvi ar tris citrinas supjaustykite plonais griežinėliais. Jeigu naudosite ir žievelę, rinkitės gerai nuplautas, maistui tinkamas citrinas. Pastebėję kauliukus juos pašalinkite, nes jie gali suteikti kartumo.
Ant žiedų išdėliokite citrinų griežinėlius ir užpilkite atvėsintu virintu vandeniu. Žiedai turėtų būti apsemti. Indą uždenkite švaria šluoste arba dangčiu ir maždaug 12–24 valandoms pastatykite į šaldytuvą arba kitą pakankamai vėsią vietą.
Kitą dieną užpilą perkoškite per tankų sietelį ar kelis marlės sluoksnius. Žiedus ir citrinas švelniai nuspauskite, tačiau jų netrinkite, kad skystis netaptų pernelyg drumstas.
Supilkite užpilą į puodą, įspauskite likusių citrinų sultis ir lėtai pašildykite. Jeigu norite ilgesnio išsilaikymo, skystį galima trumpai pakaitinti, tačiau į labai karštą sirupą įdėtas medus praras dalį savo aromato. Todėl medų patogiau įmaišyti skysčiui šiek tiek pravėsus, kol jis dar pakankamai šiltas, kad medus lengvai ištirptų.
Paruoštą sirupą supilkite į švarius, karštu vandeniu išplautus indus. Kadangi namų sąlygomis sunku garantuoti visišką konservavimo saugumą, patikimiausia sirupą laikyti šaldytuve ir suvartoti per trumpesnį laiką.
Kaip patiekti?
Šeivamedžio žiedų sirupas yra koncentruotas, todėl paprastai skiedžiamas vandeniu. Pradėkite nuo vienos sirupo dalies ir keturių ar penkių dalių vandens, o vėliau proporciją pritaikykite pagal skonį.
Į gėrimą galima įdėti:
- ledo kubelių;
- citrinos arba žaliosios citrinos griežinėlį;
- kelis mėtų lapelius;
- šviežių uogų;
- agurko juostelių.
Sirupu taip pat galima gardinti natūralų jogurtą, vaisių salotas, blynus, kepinių kremus ar desertus be kepimo. Dėl išraiškingo aromato dažniausiai pakanka nedidelio kiekio.
Ar galima medų pakeisti ksilitoliu?
Ksilitolis, dar vadinamas beržų cukrumi, nėra tas pats ingredientas kaip medus. Receptą reikėtų ruošti pasirinkus vieną aiškią versiją, nes saldikliai skirtingai veikia skonį, tirštumą ir produkto išsilaikymą.
Ksilitolis žmonėms naudojamas kaip saldiklis, tačiau jis yra itin pavojingas šunims. Net nedidelis kiekis augintiniui gali sukelti staigų gliukozės sumažėjimą kraujyje, traukulius ar kitus gyvybei pavojingus sutrikimus. Todėl produktą su ksilitoliu būtina laikyti šunims visiškai nepasiekiamoje vietoje.
Be to, didesnis ksilitolio kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar laisvesnes išmatas. Tad teiginys, kad jis visais atvejais yra „tūkstantį kartų sveikesnis“, būtų nepagrįstas.
Kam reikėtų būti atsargesniems?
Medus ir šeivamedžio žiedai yra maisto produktai, tačiau tinka ne kiekvienam. Sirupo neturėtų vartoti žmonės, alergiški medui, bičių produktams ar šeivamedžiui.
Kadangi jame daug natūralių cukrų, sergant diabetu ar kontroliuojant gliukozės kiekį reikėtų įvertinti porcijos dydį ir pasitarti su gydytoju.
Nėštumo ir žindymo laikotarpiu duomenų apie koncentruotų šeivamedžio preparatų saugumą nepakanka. Taip pat verta pasikonsultuoti su gydytoju, jei reguliariai vartojami vaistai, nes augaliniai produktai gali turėti sąveikų.
Gardus vasaros gėrimas, o ne vaistas
Tinkamai paruoštas šeivamedžio žiedų sirupas gali tapti kvapniu vasaros virtuvės akcentu. Jis išsiskiria subtiliu gėlių aromatu, citrusiniu gaivumu ir natūraliu medaus saldumu.
Tačiau jo nereikėtų laikyti universalia priemone nuo infekcijų, uždegimo, diabeto ar kitų ligų. Kur kas tiksliau šį sirupą pristatyti kaip tradicijų įkvėptą sezoninį gėrimą, kuriuo galima mėgautis saikingai.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt