Pamiršta raudonėlio arbata vėl prisimenama: kuo iš tiesų naudingas šis kvapnus augalas

562

Raudonėlis daugeliui pirmiausia asocijuojasi su virtuve. Žiupsnelis ant picos, pomidorų padaže ar mėsos patiekaluose – ir pažįstamas kvapas pasklinda po visus namus. Tačiau mūsų senelių virtuvėse šis augalas turėjo dar vieną paskirtį: jo lapeliai būdavo užplikomi karštu vandeniu ir geriami kaip kvapni žolelių arbata.

Pastaraisiais metais raudonėlio arbata vėl prisimenama, o internete jai kartais priskiriamos beveik stebuklingos savybės – nuo organizmo „valymo“ iki įvairių ligų gydymo ir senėjimo stabdymo.

Čia svarbu atskirti tradiciją nuo medicinos.

Raudonėlyje iš tiesų yra įvairių augalinių junginių, tarp jų karvakrolio ir timolio, kurie tyrinėjami dėl antioksidacinių ir kitų biologinių savybių. Tačiau laboratorijoje pastebėtas poveikis nėra tas pats, kas įrodymas, jog puodelis raudonėlio arbatos žmogui gali išgydyti ligą.

Todėl raudonėlio arbatą geriausia vertinti kaip kvapnų žolelių gėrimą ir įprastos mitybos dalį, o ne vaistų pakaitalą.

Kodėl raudonėlis nuo seno vertinamas namuose?

Raudonėlis – aromatingas notrelinių šeimos augalas. Jo kvapas toks ryškus dėl augale esančių eterinių aliejų ir kitų natūralių junginių.

Virtuvėje naudojamas tiek šviežias, tiek džiovintas raudonėlis.

Įdomu tai, kad džiovintas augalas savo kvapo nepraranda – dėl to nedidelis indelis gali stovėti virtuvės spintelėje ilgą laiką ir būti naudojamas sriuboms, padažams, troškiniams bei daržovių patiekalams.

Liaudies tradicijose raudonėlis buvo vartojamas ir kaip žolelių gėrimas. Šiltą arbatą žmonės mėgdavo šaltuoju metų laiku arba tada, kai norėdavosi tiesiog šilto, aromatingo gėrimo.

Ši tradicija išliko iki šiol.

Tačiau šiuolaikinėje sveikatos informacijoje atsirado viena problema – tradicinis vartojimas kartais pateikiamas kaip įrodytas gydymas.

Tai nėra tas pats.

Ką mokslas žino apie raudonėlį?

Mokslininkų dėmesį raudonėlis patraukė ne be priežasties.

Jame yra augalinių medžiagų, kurios laboratoriniuose tyrimuose pasižymi antioksidacinėmis ir antimikrobinėmis savybėmis. Ypač dažnai minimi karvakrolis ir timolis.

Tačiau reikia suprasti, ką tai reiškia.

Jeigu medžiaga laboratorijoje veikia tam tikras bakterijas ar pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, tai dar nereiškia, kad iš tos medžiagos turintis augalas gali žmogaus organizme gydyti infekciją ar kitą ligą.

Tam reikalingi kokybiški klinikiniai tyrimai su žmonėmis.

Būtent tokių įrodymų daugeliui internete minimų raudonėlio gydomųjų savybių šiuo metu trūksta.

Todėl teiginiai, kad raudonėlis „gydo daugybę ligų“, būtų gerokai per stiprūs.

Ar raudonėlio arbata apsaugo nuo peršalimo?

Tai vienas dažniausių pažadų, lydinčių šią arbatą.

Deja, patikimų įrodymų, kad vien raudonėlis galėtų apsaugoti žmogų nuo peršalimo ar jį išgydyti, nėra.

Tai nereiškia, kad susirgus negalima išgerti šilto žolelių gėrimo.

Šiltas skystis gali būti malonus, ypač kai skauda ar peršti gerklę, o žmogui susirgus svarbu gauti pakankamai skysčių.

Tačiau pats arbatos gėrimo ritualas ir konkretaus augalo gydomasis poveikis yra du skirtingi dalykai.

Jeigu jums patinka raudonėlio arbata, peršalus ją galima rinktis kaip įprastą gėrimą, tačiau nereikėtų tikėtis, kad ji pakeis reikalingą gydymą.

O kaip dėl virškinimo?

Raudonėlis tradiciškai siejamas ir su virškinimu.

Tai viena priežasčių, kodėl šis prieskonis taip gerai prigijo virtuvėje – jo ryškus skonis puikiai dera su riebesniais ir sodresniais patiekalais.

Tačiau teiginys, kad raudonėlio arbata išspręs virškinimo sutrikimus, jau būtų per daug kategoriškas.

Pilvo pūtimas, skausmas, pykinimas, rėmuo ar kiti virškinimo simptomai gali turėti daugybę priežasčių.

Jeigu nemalonūs pojūčiai atsiranda retai ir greitai praeina, dažniausiai tai nėra priežastis nerimauti.

Tačiau nuolat pasikartojančių ar stiprių simptomų nereikėtų mėnesiais bandyti gydyti vien žolelių arbatomis.

Ar raudonėlis „valo organizmą“?

Žodis „detoksikacija“ tapo vienu mėgstamiausių įvairių sveikatingumo receptų apibūdinimų.

Raudonėlis nėra išimtis.

Galima rasti teiginių, kad jo arbata „išvalo toksinus“, tačiau žmogaus organizmas neveikia taip, kad toksinams pašalinti reikėtų vienos konkrečios arbatos.

Svarbiausią darbą nuolat atlieka kepenys, inkstai, plaučiai ir kitos organizmo sistemos.

Sveikam žmogui nereikia specialios žolelių arbatos tam, kad organizmas pradėtų „valytis“.

Todėl raudonėlio arbatą daug tiksliau vadinti žolelių gėrimu, o ne organizmo valymo priemone.

Paprastas raudonėlio arbatos receptas

Jeigu raudonėlio arbatos dar nesate ragavę, ją pasigaminti labai paprasta.

Vienam puodeliui galima naudoti maždaug:

1 arbatinį šaukštelį džiovinto raudonėlio;

250–300 ml karšto vandens.

Raudonėlį suberkite į puodelį ir užpilkite karštu vandeniu.

Uždenkite ir palaikykite maždaug 5–10 minučių.

Tuomet nukoškite.

Skonis gana intensyvus, todėl pirmą kartą geriau pradėti nuo mažesnio raudonėlio kiekio.

Jeigu norisi švelnesnio skonio, galima įdėti truputį medaus arba citrinos.

Medų geriau dėti tada, kai gėrimas jau šiek tiek pravėsęs.

Tai nėra gydomoji dozė – tiesiog paprastas būdas pasigaminti žolelių gėrimą.

Šviežias ar džiovintas raudonėlis?

Tinka abu.

Šviežias raudonėlis paprastai pasižymi gaivesniu, kiek švelnesniu aromatu, todėl jo galima naudoti daugiau.

Džiovinto raudonėlio skonis koncentruotesnis.

Jeigu auginate raudonėlį savo sode, vasaros pabaigoje galima dalį jo išdžiovinti žiemai.

Svarbu, kad augalas būtų tinkamai atpažintas, švarus ir nepurkštas vartoti netinkamomis cheminėmis medžiagomis.

Džiovintas žoleles reikėtų laikyti sausai, sandariame inde ir saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.

Raudonėlio arbata ir raudonėlio eterinis aliejus – ne tas pats

Čia slypi viena svarbiausių detalių.

Paprasta arbata, pagaminta užplikius raudonėlio lapelius, ir koncentruotas raudonėlio eterinis aliejus nėra lygiaverčiai produktai.

Eteriniame aliejuje veikliųjų junginių koncentracija gali būti daug didesnė.

Todėl negalima manyti, kad jeigu raudonėlis saugus kaip prieskonis, didelis jo eterinio aliejaus kiekis taip pat automatiškai bus saugus.

Koncentruotas raudonėlio aliejus gali dirginti, o vartojant didelius kiekius gali kilti ir kitų problemų.

Todėl namuose nereikėtų savavališkai gerti eterinio aliejaus taip, kaip geriama paprasta žolelių arbata.

Ar raudonėlio arbata tikrai neturi šalutinio poveikio?

Ne.

Internete galima rasti kategorišką teiginį, kad raudonėlio arbata „neturi jokio šalutinio poveikio“, tačiau taip sakyti apie augalinius produktus nėra teisinga.

Įprastais maistiniais kiekiais raudonėlis daugumai žmonių laikomas saugiu.

Tačiau didesni jo kiekiai kai kuriems žmonėms gali sukelti skrandžio diskomfortą.

Alerginės reakcijos taip pat įmanomos, ypač žmonėms, jautriems giminingiems notrelinių šeimos augalams.

Didesnių, gydomaisiais laikomų kiekių saugumas nėra taip gerai ištirtas kaip paprasto raudonėlio vartojimo maiste.

Kam reikėtų būti atsargesniems?

Ypač atsargiai reikėtų vertinti didelius raudonėlio kiekius ir koncentruotus papildus.

Nėštumo metu rekomenduojama apsiriboti įprastais maiste naudojamais kiekiais, nes nėra pakankamai duomenų apie didelių, gydomųjų kiekių saugumą.

Atsargumo reikia ir žmonėms, vartojantiems tam tikrus vaistus.

Pavyzdžiui, koncentruoti raudonėlio produktai gali būti aktualūs vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius ar gliukozės kiekį kraujyje mažinančius vaistus.

Todėl jeigu nuolat vartojate receptinius vaistus ir norite pradėti reguliariai vartoti didelius augalinių preparatų kiekius, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

„Natūralus“ nereiškia „tinkamas kiekvienam“.

Kodėl žolelių arbata vis tiek gali būti geras įprotis?

Tam nereikia stebuklingų gydomųjų savybių.

Jeigu vakare vietoje saldaus gėrimo pasirenkate nesaldintą žolelių arbatą, tai jau gali būti visai praktiškas mitybos pokytis.

Raudonėlio arbata taip pat neturi kofeino, todėl žmonėms, kurie vakare vengia kavos ar juodosios arbatos, ji gali būti viena iš alternatyvų.

Be to, pats šilto gėrimo ritualas daugeliui padeda sulėtinti tempą ir ramiai užbaigti dieną.

Tai paprastos priežastys gerti žolelių arbatą, kurioms nereikia jokių pažadų apie ligų gydymą.

Raudonėlis virtuvėje gali būti net naudingesnis nei arbatos puodelyje

Yra dar vienas paprastas būdas išnaudoti šį augalą – dažniau naudoti jį gaminant maistą.

Raudonėlis suteikia daug aromato, todėl gali padėti pagardinti patiekalus nepadidinant druskos kiekio.

Jis ypač tinka pomidorams, cukinijoms, baklažanams, pupelėms, vištienai, žuviai, sriuboms ir įvairiems troškiniams.

Galima sumaišyti raudonėlį su baziliku, čiobreliais ir kitomis žolelėmis bei pasigaminti savo prieskonių mišinį.

Tokiu būdu senas prieskonis gali tapti labai praktiška šiuolaikinės virtuvės dalimi.

Pamiršta arbata verta dėmesio, tik ne dėl stebuklingų pažadų

Raudonėlis iš tiesų yra įdomus augalas.

Jis kvapnus, lengvai naudojamas virtuvėje, jame yra įvairių biologiškai aktyvių augalinių junginių, o jo arbata gali tapti malonia alternatyva įprastiems gėrimams.

Tačiau tai nėra universalus vaistas.

Nėra pagrindo žadėti, kad raudonėlio arbata išvalys organizmą, sustabdys senėjimą, apsaugos nuo visų peršalimo ligų ar išgydys virškinimo problemas.

Tokie pažadai gražiai skamba, tačiau sveikatos informacijoje svarbiau tikslumas.

Kartais senas močiutės ar senelio įprotis vertas sugrįžimo ne todėl, kad slepia stebuklingą gydymo paslaptį.

Kartais jis tiesiog paprastas, malonus ir skanus.

Būtent taip verta žiūrėti ir į raudonėlio arbatą: kaip į kvapnų žolelių gėrimą, kuriuo galima paįvairinti kasdienybę, o ne kaip į priemonę, turinčią pakeisti gydytoją ar reikalingą gydymą.