Vasarai artėjant prie pabaigos ir prasidedant rudeniui, gamtoje sunoksta juodojo šeivamedžio uogos. Tamsios, beveik juodos uogų kekės nuo seno buvo renkamos maistui – iš jų verdamos uogienės, ruošiami sirupai, džemai ir kiti naminiai gaminiai.
Tačiau šeivamedis nėra tas augalas, kurį reikėtų vartoti bet kaip. Internete galima rasti daugybę liaudiškų receptų, kuriuose jam priskiriamos beveik stebuklingos savybės. Tokius teiginius reikėtų vertinti atsargiai. Šeivamedžio produktai gali būti maisto raciono dalis, tačiau jie nėra vaistų ar gydytojo paskirto gydymo pakaitalas.
Ypač svarbus ir kitas dalykas – neprinokusios uogos bei kai kurios kitos augalo dalys netinka vartoti žalios, todėl ruošiant šeivamedį namuose būtina laikytis saugaus paruošimo principų.
Kodėl juodasis šeivamedis toks populiarus?
Juodasis šeivamedis (Sambucus nigra) Europoje žinomas šimtmečius. Naudojami jo žiedai ir prinokusios uogos. Iš žiedų dažniausiai gaminami sirupai ir gėrimai, o tamsios uogos tinka termiškai apdorotiems gaminiams.
Prinokusiose uogose yra natūralių augalinių pigmentų – antocianinų, taip pat kitų polifenolių. Būtent dėl antocianinų vaisiai įgauna sodrią tamsiai violetinę spalvą.
Šeivamedžio uogose taip pat yra vitamino C ir kitų maistinių medžiagų, tačiau jų kiekis priklauso nuo uogų prinokimo, laikymo bei paruošimo.
Todėl šeivamedį prasmingiau vertinti kaip sezoninę uogą ir įdomų ingredientą, o ne kaip priemonę, galinčią „išgydyti“ konkrečias ligas.
Kada galima rinkti šeivamedžio uogas?
Vienas svarbiausių dalykų – sulaukti visiško uogų sunokimo.
Priklausomai nuo oro ir vietovės, jos paprastai subręsta vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį. Sunokusios uogos būna labai tamsios, minkštos ir sultingos.
Kekėje pasitaikančias žalias, rausvas ar kitaip neprinokusias uogas geriau pašalinti.
Taip pat nereikėtų rinkti augalų prie intensyvaus eismo kelių, pramoninių teritorijų ar kitose vietose, kur uogos gali būti užterštos.
Jeigu nesate tikri, kad atpažinote būtent juodąjį šeivamedį, augalo vartoti nereikėtų.
Kodėl nereikėtų valgyti žalių šeivamedžio uogų?
Čia slypi svarbiausias skirtumas tarp seno liaudiško recepto ir šiuolaikiško, saugesnio požiūrio.
Žaliose ar nepakankamai apdorotose šeivamedžio uogose bei kitose augalo dalyse gali būti junginių, iš kurių organizme gali išsiskirti cianidas. Didesnis jų kiekis gali sukelti pykinimą, vėmimą, pilvo skausmą ar viduriavimą.
Todėl receptai, kuriuose siūloma tiesiog užpilti žalias uogas cukrumi ir vėliau vartoti nevirtą mišinį, nėra pats saugiausias pasirinkimas.
Namų sąlygomis geriau rinktis visiškai prinokusias uogas ir jas tinkamai termiškai apdoroti.
Taip pat ruošiant uogas reikėtų pašalinti kuo daugiau kotelių, lapelių ir kitų augalo dalių.
Paprastas termiškai apdoroto šeivamedžio sirupo variantas
Jeigu norite išsaugoti šeivamedžio skonį ilgesniam laikui, galima pasigaminti paprastą sirupą.
Reikės:
- 1 kg visiškai prinokusių juodojo šeivamedžio uogų;
- maždaug 500–700 g cukraus;
- vienos citrinos sulčių;
- šiek tiek vandens.
Uogas kruopščiai atrinkite. Pašalinkite žalias, pažeistas uogas, kotelius ir lapelius. Nuplaukite.
Sudėkite uogas į puodą, įpilkite nedidelį kiekį vandens ir kaitinkite, kol jos suminkštės bei išleis sultis. Gautą masę galima perkošti per tankų sietelį.
Sultis vėl supilkite į puodą, įberkite cukraus, įpilkite citrinos sulčių ir pakaitinkite, kol cukrus visiškai ištirps, o sirupas pasieks norimą konsistenciją.
Karštą sirupą pilkite į švarius, tam skirtus indus.
Jeigu produktą ketinate laikyti ilgai, būtina laikytis patikimų konservavimo ir sterilizavimo taisyklių. Vien tik karšto produkto supylimas į stiklainį savaime negarantuoja saugaus ilgalaikio laikymo.
Šeivamedžio uogienė – dar vienas būdas panaudoti derlių
Norint tirštesnio produkto, iš uogų galima išvirti uogienę.
Vienam paprastam variantui galima naudoti:
- 1 kg prinokusių šeivamedžio uogų;
- 500–700 g cukraus;
- citrinos sulčių pagal skonį.
Atrinktas ir nuplautas uogas suberkite į puodą ir kaitinkite, kol jos pradės leisti sultis. Įberkite cukraus ir virkite ant nedidelės ar vidutinės kaitros reguliariai maišydami.
Norint glotnesnės tekstūros, masę galima pertrinti per sietelį.
Šeivamedžio skonis gana intensyvus, todėl uogos puikiai dera ir su obuoliais, slyvomis ar kitais sezoniniais vaisiais.
O kaip dėl šeivamedžio ir imuniteto?
Būtent čia internete dažniausiai prasideda perdėjimai.
Šeivamedžio uogos turi biologiškai aktyvių augalinių junginių ir yra tiriamos dėl galimo poveikio organizmui. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad šeivamedžio sirupas „apsaugo nuo visų ligų“, pakeičia antibiotikus ar gydo sunkias ligas.
Imuninė sistema yra sudėtinga. Jos veiklai svarbus pakankamas miegas, visavertė mityba, fizinis aktyvumas, žalingų įpročių vengimas ir bendra sveikatos būklė.
Vienas sirupas šių dalykų pakeisti negali.
Lygiai taip pat nėra pagrindo šeivamedžio uogienės ar sirupo vadinti vėžio gydymo priemone. Tokie teiginiai būtų ne tik klaidinantys, bet ir potencialiai pavojingi, jeigu paskatintų žmogų atidėti tikrą gydymą.
Cukraus kiekis irgi svarbus
Tradiciniuose šeivamedžio sirupuose neretai naudojamas labai didelis cukraus kiekis. Jis padeda išgauti skonį ir gali būti svarbus produkto konservavimui, tačiau kartu toks sirupas tampa koncentruotu cukraus šaltiniu.
Todėl jo nereikėtų vertinti kaip gėrimo, kurį galima neribotai vartoti vien todėl, kad jis pagamintas iš uogų.
Jeigu ribojate cukrų arba turite sveikatos problemų, dėl kurių svarbus angliavandenių kiekis, receptą ir vartojamą kiekį reikėtų rinktis atitinkamai.
Kam reikėtų būti atsargesniems?
Naminiai žolelių ir uogų produktai ne visiems tinka vienodai.
Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, vartojantys vaistus, nėščios ar žindančios moterys, sergantys lėtinėmis ligomis ir tėvai, planuojantys tokius produktus duoti mažiems vaikams.
Jeigu šeivamedžio produktą norima vartoti ne kaip paprastą maistą, o konkrečiam sveikatos sutrikimui spręsti, pirmiausia verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Sena tradicija gali likti virtuvėje – tik be stebuklingų pažadų
Juodasis šeivamedis tikrai vertas dėmesio. Prinokusios ir tinkamai paruoštos jo uogos gali tapti įdomiu sezoniniu ingredientu, o iš jų pagamintas sirupas ar uogienė – gardžia rudens atsargų dalimi.
Tačiau nereikia šiam augalui priskirti savybių, kurių negalime pagrįsti.
Geriausias požiūris paprastas: rinkti tik gerai atpažintas ir visiškai prinokusias uogas, jas termiškai apdoroti, laikytis maisto saugos taisyklių ir šeivamedžio gaminius vertinti kaip maistą, o ne stebuklingą vaistą.
Taip išsaugoma ir sena šeivamedžio naudojimo tradicija, ir sveikas protas.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt