Raudonėlis daugeliui pirmiausia asocijuojasi su pica, pomidorų padažu ar Viduržemio jūros virtuve. Tačiau ši kvapni žolelė turi gerokai ilgesnę istoriją. Raudonėlis nuo seno buvo naudojamas ne tik maistui gardinti, bet ir įvairiuose tradiciniuose žolelių mišiniuose.
Šiandien raudonėlis domina ir mokslininkus. Jame randama įvairių augalinių junginių, tarp kurių bene daugiausia dėmesio sulaukia karvakrolis ir timolis. Laboratoriniuose tyrimuose analizuojamos jų antioksidacinės bei antimikrobinės savybės.
Vis dėlto tarp teiginio „augalas turi biologiškai aktyvių medžiagų“ ir pažado „augalas gydo ligas“ yra didžiulis skirtumas.
Internete raudonėliui kartais priskiriamas toks ilgas gydomųjų savybių sąrašas, kad paprastas virtuvės prieskonis pradeda atrodyti beveik kaip universali vaistinėlė. Tikrovė kur kas įdomesnė – ir atsargesnė.
Kuo ypatingas paprastasis raudonėlis?
Raudonėlis priklauso notrelinių šeimai, kuriai taip pat priklauso mėtos, bazilikai, čiobreliai ir rozmarinai.
Jo lapuose aptinkama įvairių augalinių junginių. Dažniausiai minimi:
- karvakrolis;
- timolis;
- rozmarino rūgštis;
- įvairūs flavonoidai ir kiti fenoliniai junginiai.
Džiovintas raudonėlis taip pat turi vitamino K, geležies, mangano, kalcio ir kitų mikroelementų.
Tačiau yra viena detalė, kurią lengva praleisti.
Raudonėlio paprastai suvalgome labai nedaug – dažnai vos žiupsnelį. Todėl nereikėtų jo vertinti taip, lyg žmogus suvalgytų didelę porciją daržovių ar vaisių.
Jo vertė pirmiausia yra tai, kad raudonėlis gali būti puikus būdas pagardinti maistą nepridedant daug druskos ar riebių padažų.
Kodėl tiek daug kalbama apie antioksidantus?
Raudonėlyje esantys augaliniai junginiai laboratorinėmis sąlygomis gali pasižymėti antioksidaciniu aktyvumu.
Antioksidantai padeda kontroliuoti oksidacinius procesus, susijusius su laisvaisiais radikalais.
Tačiau internete šis faktas dažnai smarkiai išpučiamas.
Galima rasti teiginių, kad raudonėlis turi dešimtis kartų daugiau antioksidantų nei obuoliai ar apelsinai. Tokie palyginimai be konteksto gali būti klaidinantys.
Kodėl?
Nes žmogus gali suvalgyti visą obuolį, tačiau vargu ar vienu prisėdimu suvalgys šimtą gramų džiovinto raudonėlio.
Todėl vien laboratorinis antioksidacinio aktyvumo skaičius nepasako, kuris produktas žmogui yra „sveikesnis“.
Kur kas prasmingiau į raudonėlį žiūrėti kaip į vieną iš daugelio augalinių produktų, galinčių papildyti įvairią mitybą.
Karvakrolis ir timolis – įdomiausios raudonėlio medžiagos
Didelę dalį raudonėlio aromato ir mokslinio susidomėjimo lemia jo eteriniame aliejuje esančios medžiagos.
Dvi geriausiai žinomos – karvakrolis ir timolis.
Laboratoriniuose tyrimuose šie junginiai pasižymi antimikrobiniu aktyvumu prieš kai kuriuos mikroorganizmus. Dėl šios priežasties raudonėlio eterinis aliejus tiriamas ir maisto saugos bei kitose srityse.
Čia ir atsiranda viena dažniausių klaidų.
Jeigu medžiaga laboratorijoje slopina tam tikrų bakterijų augimą, tai dar nereiškia, kad ją galima vadinti žmogui skirtu „natūraliu antibiotiku“.
Antibiotikai yra konkrečiai infekcijai gydyti parenkami vaistai, kurių dozės, veiksmingumas ir saugumas yra įvertinti.
Todėl bakterinės infekcijos atveju raudonėlio aliejumi pakeisti gydytojo paskirtų antibiotikų nereikėtų.
Ar raudonėlis gali apsaugoti nuo peršalimo ir gripo?
Tai dar vienas populiarus pažadas.
Raudonėlio eterinis aliejus laboratorijose tiriamas dėl galimo poveikio įvairiems mikroorganizmams, tačiau iš to negalima daryti išvados, kad keli lašai aliejaus išgydys gripą, bronchitą ar kitą kvėpavimo takų infekciją.
Paprasta šilta raudonėlių arbata kai kuriems žmonėms gali būti malonus gėrimas peršalus – kaip ir daugelis kitų šiltų gėrimų.
Ji gali padėti suvartoti daugiau skysčių ir suteikti komforto, tačiau tai nėra tas pats, kas gydyti virusinę ar bakterinę infekciją.
Ypač atsargiai reikėtų vertinti patarimus eterinius aliejus lašinti tiesiai į nosį, ausis ar naudoti labai koncentruotus jų kiekius.
O kaip garsusis organizmo „detoksas“?
Kartais teigiama, kad raudonėlis skatina prakaitavimą, todėl iš organizmo pašalinami toksinai.
Skamba įspūdingai, tačiau žmogaus organizmas veikia kitaip.
Pagrindinį darbą šalinant medžiagų apykaitos produktus atlieka kepenys, inkstai, plaučiai ir virškinimo sistema. Prakaitavimo sukėlimas nėra specialus organizmo „valymas“.
Todėl raudonėlio nereikėtų reklamuoti kaip detoksikacijos priemonės.
Daug daugiau naudos sveikatai duoda pakankamas skysčių vartojimas, įvairi mityba, fizinis aktyvumas, pakankamas miegas ir žalingų įpročių vengimas.
Raudonėlis maiste ir raudonėlių eterinis aliejus – ne tas pats
Tai ypač svarbus skirtumas.
Žiupsnelis džiovinto raudonėlio ant keptų daržovių ir keli lašai koncentruoto eterinio aliejaus nėra lygiaverčiai dalykai.
Eteriniai aliejai yra labai koncentruoti.
Dėl to neturėtų būti vadovaujamasi principu „jeigu natūralu, vadinasi, kuo daugiau – tuo geriau“.
Koncentruotas raudonėlių aliejus gali dirginti odą ir gleivines, o netinkamas jo vartojimas gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.
Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, vartojantys vaistus, nėščios ar žindančios moterys bei turintys alergijų ar lėtinių sveikatos sutrikimų.
Jeigu kalbama apie koncentruotą papildą ar eterinio aliejaus vartojimą, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Paprasčiausias raudonėlio panaudojimas dažnai yra ir geriausias
Norint pasinaudoti raudonėliu, nebūtina gaminti sudėtingų mišinių.
Džiovintu arba šviežiu raudonėliu galima gardinti pomidorų patiekalus, keptas bulves, cukinijas, baklažanus, pupeles, kiaušinius, žuvį ar mėsą.
Jis taip pat puikiai tinka salotų padažams.
Dar viena paprasta galimybė – šiltas žolelių gėrimas. Nedidelį kiekį džiovinto raudonėlio galima užpilti karštu vandeniu, palaikyti kelias minutes ir nukošti.
Tačiau tokį gėrimą geriau vertinti kaip įprastą žolelių arbatą, o ne vaistą nuo bronchito, gripo ar kitų ligų.
Ar raudonėlis gali gydyti spuogus, parazitus ir širdies ligas?
Būtent čia interneto sąrašai tampa problemiški.
Raudonėliui kartais vienu metu priskiriama pagalba nuo alergijų, bronchito, galvos skausmo, parazitų, spuogų, ausų skausmo, menstruacijų skausmų ir net širdies ligų.
Tokio plataus gydomųjų savybių sąrašo patikimai pagrįsti negalima.
Ypač pavojinga būtų raudonėliu bandyti savarankiškai gydyti širdies ligas, rimtas infekcijas ar stiprų skausmą.
Net ir iš pirmo žvilgsnio nekaltas simptomas kartais turi priežastį, kurios žolelė neišspręs.
Raudonėlio nereikia paversti „stebuklingu vaistu“
Raudonėlio vertė nuo to nė kiek nesumažėja.
Tai aromatingas prieskonis, kuriame yra įdomių biologiškai aktyvių augalinių junginių. Jo sudėtis ir atskiros medžiagos iš tiesų tyrinėjamos, o virtuvėje raudonėlis gali tapti puikia įvairios mitybos dalimi.
Tačiau teiginiai, kad jis gydo daugybę tarpusavyje nesusijusių ligų, naikina organizmo parazitus, „detoksikuoja“ kūną ar gali pakeisti antibiotikus, žengia gerokai toliau, nei leidžia patikimi įrodymai.
Todėl geriausia raudonėlį naudoti ten, kur jo nauda ir malonumas nekelia abejonių – virtuvėje kaip aromatingą prieskonį.
O jeigu norisi išbandyti koncentruotą raudonėlių aliejų dėl konkrečios sveikatos problemos, pirmiausia verta įvertinti ne reklaminį pažadą, o saugumą.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt