Tikriausiai yra buvę: sėdite virtuvėje ir staiga prisimenate, kad iš miegamojo reikia kažką pasiimti. Atsistojate, nueinate į kitą kambarį, sustojate prie durų ir… niekaip negalite prisiminti, ko čia atėjote.
Kelias sekundes žvalgotės aplink, bandote atkurti mintį, o kartais tenka grįžti į ankstesnę vietą. Ir vos sugrįžus – prisimenate.
Tokios akimirkos gali atrodyti keistos. Ypač kai aiškiai žinote, kad vos prieš keliolika sekundžių puikiai prisiminėte savo tikslą.
Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jūsų atmintis prastėja. Mokslininkai jau ne vienerius metus tyrinėja, kaip mūsų atmintį veikia aplinkos ir situacijos pasikeitimai. Vienas su tuo siejamas reiškinys kartais vadinamas „durų efektu“.
Kas yra vadinamasis „durų efektas“?
Žmogaus smegenys nuolat apdoroja didžiulį kiekį informacijos.
Mes matome aplinką, girdime garsus, prisimename savo tikslus, planuojame kitą veiksmą ir tuo pačiu metu ignoruojame daugybę tuo momentu nereikalingų detalių.
Kad visa ši informacija nevirstų chaosu, smegenys tam tikra prasme suskirsto mūsų patirtį į atskirus įvykius ir situacijas.
Pavyzdžiui, sėdėjimas prie darbo stalo yra viena situacija.
Atsistojimas ir nuėjimas į virtuvę – jau kitas kontekstas.
Perėjimas iš vienos aplinkos į kitą gali tapti savotiška riba tarp dviejų įvykių.
Būtent čia ir gali atsirasti problema: informacija, kuri buvo lengvai pasiekiama ankstesniame kontekste, naujoje aplinkoje trumpam gali tapti sunkiau prisimenama.
Durys nėra stebuklingas atminties „trynimo mygtukas“
Pavadinimas „durų efektas“ gali sudaryti klaidingą įspūdį.
Atrodytų, kad vos peržengus slenkstį smegenys ištrina ankstesnę mintį.
Taip nėra.
Svarbesnis gali būti ne pats durų slenkstis, o konteksto pasikeitimas.
Pereinate iš vieno kambario į kitą ir kartu pasikeičia tai, ką matote aplink.
Atsiranda naujų objektų, garsų ir užduočių.
Virtuvėje galite pamatyti neplautą puodelį.
Koridoriuje – ant kėdės paliktą striukę.
Telefone tuo metu pasigirsta žinutės signalas.
Kiekviena nauja detalė konkuruoja dėl jūsų dėmesio.
Ir mintis „reikia pasiimti įkroviklį“ staiga nebėra vienintelis dalykas galvoje.
Kodėl grįžus atgal kartais staiga prisimename?
Ši situacija dar įdomesnė.
Stovite miegamajame ir niekaip neprisimenate, ko atėjote.
Galiausiai pasiduodate ir grįžtate į svetainę.
Vos atsisėdate – prisimenate: telefono įkroviklis!
Tai galima paaiškinti konteksto svarba atminčiai.
Aplinka gali veikti kaip užuomina.
Grįžus į vietą, kurioje kilo pradinė mintis, vėl pamatome tuos pačius objektus ir atsiduriame panašiame kontekste.
Šios detalės gali padėti atkurti ankstesnę minčių grandinę.
Galbūt sėdėdami svetainėje žiūrėjote į telefoną.
Pastebėjote, kad baterija beveik išsikrovusi.
Pagalvojote apie įkroviklį.
Nuėjote jo pasiimti.
Sugrįžus ir vėl pamačius telefoną, dingusi minčių grandinė gali būti atkurta.
Kodėl taip nutinka net jauniems žmonėms?
Trumpalaikis užsimiršimas dažnai automatiškai siejamas su amžiumi.
Tačiau situacija „atėjau ir pamiršau ko“ pasitaiko ir jauniems žmonėms.
Mūsų darbinės atminties galimybės nėra neribotos.
Darbinė atmintis padeda trumpą laiką išlaikyti informaciją, kurios reikia dabartinei užduočiai.
Jeigu vienu metu galvojate apie vakarienę, atsakinėjate į žinutę, klausotės televizoriaus ir dar bandote prisiminti, ką reikia pasiimti iš kito kambario, jūsų dėmesiui tenka nemažas krūvis.
Tada pakanka vieno papildomo dirgiklio ir pirminė mintis gali trumpam pasimesti.
Tai nėra neįprasta.
Telefonas šį reiškinį gali padaryti dar labiau pastebimą
Įsivaizduokite:
atsistojate pasiimti akinių.
Einant į kitą kambarį suvibruoja telefonas.
Perskaitote žinutę.
Atsakote.
Tada pakeliate akis ir galvojate:
„Palauk… ko aš čia atėjau?“
Šiuo atveju kaltinti vien durų tikrai nereikėtų.
Jūsų dėmesys buvo perjungtas į visiškai kitą užduotį.
Šiuolaikinėje aplinkoje tokių pertrūkių labai daug.
Telefonų pranešimai, elektroniniai laiškai, socialiniai tinklai, televizorius ir keli vienu metu atliekami darbai nuolat varžosi dėl mūsų dėmesio.
Todėl kartais problema yra ne tai, kad negalime prisiminti.
Problema ta, kad pradinė informacija nebuvo pakankamai tvirtai išlaikyta, nes dėmesys buvo nukreiptas kitur.
Kodėl kartais padeda garsiai pasakyti, ko einame?
Yra labai paprastas triukas.
Jeigu einate į kitą kambarį atlikti konkrečios užduoties, galite ją sau įvardyti.
„Einam pasiimti raktų.“
Arba:
„Man reikia įkroviklio.“
Tai nėra stebuklingas atminties metodas.
Tačiau sąmoningai sutelkdami dėmesį į tikslą suteikiate jam daugiau svarbos.
Kai mintis yra tik trumpas foninis impulsas, ją lengviau nustelbia nauja informacija.
Kai ją sąmoningai pakartojate, tikslas tampa ryškesnis.
Ypač tai gali praversti tada, kai vienu metu galvoje sukasi keli darbai.
Dar keistesnis reiškinys – paimame telefoną ir pamirštame, ką norėjome padaryti
Tam net nereikia pereiti į kitą kambarį.
Paimate telefoną norėdami patikrinti rytojaus orus.
Ekrane pamatote pranešimą.
Atidarote jį.
Tada socialinį tinklą.
Po kelių minučių padedate telefoną.
Ir tik vėliau suprantate, kad orų taip ir nepatikrinote.
Principas panašus.
Atsiradusi nauja informacija pakeitė jūsų dėmesio kryptį.
Štai kodėl programėlių pranešimai tokie veiksmingi – jie gali perimti dėmesį net tada, kai telefoną paėmėme visai kitu tikslu.
Stresas ir nuovargis taip pat gali trukdyti susikaupti
Jeigu žmogus pavargęs, neišsimiegojęs ar patiria daug įtampos, susikaupti gali būti sunkiau.
Tuomet tokie kasdieniai užsimiršimai gali atrodyti dažnesni.
Pavyzdžiui, po ilgos darbo dienos galite kelis kartus grįžti ieškoti to paties daikto.
Tai nebūtinai reiškia rimtą atminties problemą.
Kartais smegenims paprasčiausiai tenka per daug vienu metu apdorojamos informacijos.
Po poilsio ir miego situacija gali būti visiškai kitokia.
Kodėl negalime tiesiog prisiminti visko?
Iš pirmo žvilgsnio tobula atmintis atrodo kaip didžiulis privalumas.
Tačiau smegenims būtų labai neefektyvu vienodai svarbiai laikyti kiekvieną mūsų matytą smulkmeną.
Įsivaizduokite, jeigu vienodai ryškiai prisimintumėte kiekvieno šiandien matyto automobilio numerį, kiekvieną parduotuvėje skambėjusią melodiją, kiekvieną grindinio plytelę ir kiekvieną atsitiktinio praeivio drabužių detalę.
Didžioji šios informacijos dalis mums nereikalinga.
Todėl dėmesys ir atmintis nuolat atrenka informaciją.
Tai, kas tuo metu atrodo svarbu, išlaikoma lengviau.
Tai, kas tampa nebeaktualu arba užgožiama naujų dirgiklių, gali pasitraukti į antrą planą.
Kartais kartu su nereikalingomis detalėmis trumpam „pametame“ ir mintį, dėl kurios apskritai atsistojome nuo sofos.
Kada paprastas užmaršumas jau vertas didesnio dėmesio?
Kartais pamiršti, kur padėjote raktus ar ko atėjote į virtuvę, savaime nėra pagrindas manyti, kad turite rimtų sveikatos problemų.
Visai kita situacija, jeigu atminties pokyčiai tampa ryškūs, progresuoja ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui.
Pavyzdžiui, žmogui tampa sunku atlikti anksčiau įprastas užduotis, jis dažnai pasimeta gerai pažįstamoje aplinkoje arba artimieji pastebi ryškius atminties ir elgesio pokyčius.
Tokiais atvejais situaciją reikėtų aptarti su sveikatos priežiūros specialistu, o ne bandyti viską paaiškinti „durų efektu“.
Kitą kartą galite atlikti mažą eksperimentą
Kai kitą kartą atsistosite nuo sofos ir eisite į kitą kambarį, sąmoningai prisiminkite savo tikslą.
Pavyzdžiui:
„Virtuvė – stiklinė vandens.“
Tada pereikite į kitą kambarį ir pažiūrėkite, ar tikslas išliko galvoje.
O jeigu vieną dieną vėl sustosite tarpduryje visiškai nesuprasdami, ko atėjote, nereikia iš karto kaltinti savo atminties.
Kartais smegenys tiesiog perėjo nuo vieno situacijos „epizodo“ prie kito, o jūsų trumpalaikis tikslas liko susietas su ankstesniu kontekstu.
Ir todėl tas komiškas vaikščiojimas atgal į pirmą kambarį iš tiesų turi logikos – sugrįžusi pažįstama aplinka gali suteikti būtent tą užuominą, kurios reikėjo prisiminti: „Aišku! Aš juk ėjau pasiimti raktų.“
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt