Gyslotį nesunku rasti pievose, kiemuose, pakelėse ir prie takų. Daugelis praeina pro šį augalą net neatkreipdami dėmesio, nors ankstesnės kartos jį puikiai pažinojo ir naudojo įvairiose buities bei liaudies medicinos praktikose.
Tikriausiai ne vienas vaikystėje yra girdėjęs patarimą prie nubrozdinto kelio pridėti gysločio lapą. Tačiau liaudies receptuose šio augalo panaudojimas buvo gerokai platesnis – iš jo gamindavo užpilus, arbatas, sirupus, o lapus naudodavo įvairiems mišiniams.
Šiandien į tokius receptus verta žvelgti kiek atsargiau. Gyslotyje iš tiesų yra įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau tai nereiškia, kad jis gali išgydyti gastritą, plaučių uždegimą, opas ar juo labiau onkologines ligas.
Todėl atskirkime senąsias tradicijas nuo to, ką apie šį kuklų augalą galima pasakyti atsakingai.
Gyslotis – augalas, kurio sunku nepastebėti
Gysločiai yra labai plačiai paplitę augalai. Lietuvoje juos galima pamatyti pievose, vejose, pakelėse, prie sodybų ir net tarp šaligatvio plytelių.
Viena įdomiausių gysločio savybių – jo atsparumas. Augalas geba augti ten, kur žemė nuolat mindoma, todėl dažnai įsikuria šalia žmonių naudojamų takų.
Lietuvoje gerai pažįstamas plačialapis gyslotis, turintis plačius, prie žemės augančius lapus. Taip pat sutinkamas siauralapis gyslotis, kurio lapai ilgesni ir siauresni.
Liaudies medicinoje įvairios gysločių rūšys naudotos ilgą laiką, tačiau skirtingų rūšių sudėtis ir panaudojimas nėra visiškai vienodi.
Kodėl gyslotis sulaukė mokslininkų dėmesio?
Gysločio lapuose aptinkama įvairių augalinių junginių, tarp jų gleivingųjų medžiagų, flavonoidų, taninų ir kitų komponentų.
Būtent dėl jų augalas domina tyrėjus.
Kai kurie gysločio preparatai tradiciškai naudojami gerklės ar kvėpavimo takų sudirgimo simptomams palengvinti. Tačiau labai svarbus žodis čia yra „palengvinti“, o ne „išgydyti“.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus serga plaučių uždegimu, gysločio sirupas nėra antibiotikų ar kito gydytojo paskirto gydymo pakaitalas.
Tas pats principas galioja ir kitoms rimtoms ligoms.
Senas įprotis – gysločio lapas ant nubrozdinimo
Tai tikriausiai garsiausias su šiuo augalu susijęs liaudiškas patarimas.
Vaikystėje nukritus ir nusibrozdinus kelį neretai būdavo nuskinamas gysločio lapas ir dedamas tiesiai ant odos.
Tačiau čia slypi problema.
Lauke nuskintas lapas nėra sterilus. Ant jo gali būti žemių, mikroorganizmų, gyvūnų paliktų teršalų ar kitų nešvarumų. Todėl šviežiai pažeistos odos trynimas ką tik nuo žemės nuskintu lapu nėra geriausias pasirinkimas.
Nedidelį nubrozdinimą pirmiausia reikėtų kruopščiai nuplauti švariu tekančiu vandeniu ir tinkamai prižiūrėti.
Tradicija įdomi istoriniu požiūriu, tačiau ne kiekvieną seną metodą verta aklai kartoti.
O kaip gyslotis ir skrandis?
Internete galima rasti daugybę istorijų, kuriose žmonės pasakoja gysločiu „išsigydę gastritą“ ar net skrandžio opą.
Tokius pasakojimus reikia vertinti labai atsargiai.
Gastritas nėra viena paprasta būklė, kurią visiems sukelia ta pati priežastis. Skrandžio gleivinės uždegimas gali būti susijęs su skirtingais veiksniais, įskaitant bakterinę infekciją, tam tikrų vaistų vartojimą ir kitas priežastis.
Todėl prieš gydant simptomą reikia suprasti jo priežastį.
Jeigu nuolat skauda skrandį, atsiranda stiprus deginimas, vėmimas, nepaaiškinamas svorio kritimas, juodos išmatos ar kiti neįprasti simptomai, eksperimentuoti su naminiais sirupais nereikėtų.
Gyslotis su cukrumi – senas naminis receptas
Vienas tradicinių būdų išsaugoti gysločio lapus buvo jų sluoksniavimas su cukrumi.
Šiais laikais tokį mišinį tiksliau būtų vadinti tradiciniu žolelių sirupu, o ne vaistu.
Paprastai naudojami švarūs jauni lapai, kurie kruopščiai nuplaunami ir susmulkinami. Jie sluoksniuojami su cukrumi ir paliekami, kol išsiskiria skystis.
Tačiau gaminant naminius augalinius sirupus reikia atsižvelgti ir į maisto saugą. Netinkamai laikomas augalinis mišinys gali sugesti ar užsiteršti mikroorganizmais.
Be to, toks sirupas turi nemažai cukraus.
Todėl jo nereikėtų pristatyti kaip kasdienės „sveikatinimo“ priemonės, kurią būtina vartoti kelis kartus per dieną.
Gyslotis ir medus
Kitas senas derinys – gyslotis su medumi.
Medus suteikia saldumo, todėl toks mišinys gali būti malonesnis už paprastą žolelių užpilą.
Tačiau čia taip pat galioja viena svarbi taisyklė: medus nepaverčia augalo vaistu nuo sunkių ligų.
Be to, medaus negalima duoti kūdikiams iki vienerių metų.
Suaugusiam žmogui nedidelis kiekis medaus gali būti įprastos mitybos dalis, tačiau dideliais kiekiais vartojami medaus ar cukraus pagrindu pagaminti sirupai vis tiek suteikia daug cukrų.
Pavojingiausias mitas – gyslotis nuo vėžio
Čia būtina aiški riba.
Internete vis dar galima rasti receptų, kuriuose teigiama, kad gysločio lapai su cukrumi gali būti geriami sergant plaučių ar skrandžio vėžiu.
Tokio patarimo kartoti kaip gydymo metodo negalima.
Laboratoriniai tyrimai su augalu ar jo atskiromis medžiagomis nėra tas pats, kas įrodytas veiksmingas žmonių vėžio gydymas.
Žmogui, kuriam diagnozuotas vėžys, bandymas pakeisti įrodymais pagrįstą gydymą nepatikrintais liaudiškais receptais gali kainuoti brangų laiką.
Gyslotį galima tyrinėti kaip augalą, tačiau jo nereikėtų vadinti priemone nuo vėžio.
Kur rinkti gysločius?
Jeigu gysločio norite kulinariniams ar tradiciniams tikslams, labai svarbi vieta.
Nereikėtų rinkti augalų šalia intensyvaus eismo kelių, automobilių stovėjimo aikštelių, pramoninių teritorijų ar vietose, kur galėjo būti naudojami pesticidai ir kitos cheminės medžiagos.
Netinka ir dažnai šunų vedžiojamos vietos.
Geriausia rinktis švarią, nuo intensyvaus eismo nutolusią teritoriją.
Prieš naudojimą lapus reikia labai kruopščiai nuplauti.
Dar svarbiau – augalą būtina tiksliai atpažinti. Jeigu nesate tikri, ką nuskynėte, geriau jo nevartoti.
Ne kiekvienam augaliniam preparatui galioja taisyklė „natūralu, vadinasi, saugu“
Tai viena dažniausių klaidų kalbant apie vaistažoles.
Augalinės kilmės produktai taip pat gali sukelti nepageidaujamų reakcijų, alergiją ar sąveikauti su vartojamais vaistais.
Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, nuolat vartojantys receptinius vaistus, nėščios ar žindančios moterys bei sergantieji lėtinėmis ligomis.
Dar didesnio atsargumo reikia su koncentruotais ekstraktais ir maisto papildais – jų sudėtis ir veikliųjų medžiagų kiekis gali gerokai skirtis nuo paprasto augalo lapo ar arbatos.
Gysločio nereikia paversti „stebuklingu vaistu“
Gyslotis tikrai vertas dėmesio. Tai įdomus, lengvai atpažįstamas ir ilgą naudojimo istoriją turintis augalas.
Tačiau jo istorija tampa dar įdomesnė, kai nereikia kurti stebuklingų pažadų.
Mūsų seneliai gyslotį naudojo todėl, kad jis buvo lengvai prieinamas ir buvo tapęs tradicinės buities dalimi. Šiuolaikinis mokslas savo ruožtu tyrinėja jo sudėtyje esančias medžiagas ir galimą jų poveikį.
Šios dvi istorijos gali egzistuoti kartu.
Tik nereikėtų iš jų daryti išvados, kad gyslotis išgydo gastritą, plaučių uždegimą, opas ar vėžį.
Kartais kuklus augalas pievoje yra pakankamai įdomus ir be stebuklingų pažadų.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt