Vasaros pabaigoje ant juodojo šeivamedžio krūmų pradeda nokti tamsios, beveik juodos uogų kekės. Tai metas, kai prisimenami seni šeimų receptai – iš šeivamedžio verdamos sultys, sirupai, uogienės ir kiti žiemai skirti ruošiniai.
Juodojo šeivamedžio uogos iš tiesų turi įdomią maistinę sudėtį. Jose aptinkama antocianinų ir kitų polifenolių, taip pat vitamino C. Dėl to šeivamedis jau seniai domina ir mokslininkus.
Tačiau aplink šį augalą susiformavo ir nemažai perdėtų teiginių. Galima išgirsti, kad šeivamedis esą „sunaikina visus virusus“, garantuotai sustiprina imunitetą ar net gydo daugybę skirtingų ligų. Tokių pažadų moksliniai duomenys nepagrindžia.
Todėl šeivamedžio sirupą geriau vertinti kaip tradicinį sezoninį produktą, o ne universalius vaistus.
Dar svarbiau – šeivamedį būtina tinkamai atpažinti ir paruošti, nes žalios bei neprinokusios augalo dalys gali sukelti apsinuodijimą.
Kuo įdomios juodojo šeivamedžio uogos?
Juodasis šeivamedis (Sambucus nigra) paplitęs Europoje ir dažnai auga soduose, pakelėse, pamiškėse bei prie sodybų.
Vasaros pradžioje augalas pasipuošia baltais žiedynais, o vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje subrandina tamsias uogas.
Didelio dėmesio jos sulaukia dėl augalinių pigmentų – antocianinų. Būtent jie suteikia prinokusioms uogoms sodrią violetinę ar beveik juodą spalvą.
Šeivamedžio vaisiuose taip pat yra kitų polifenolių bei tam tikras kiekis vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Tai leidžia šeivamedžio uogas laikyti įdomiu maisto produktu, tačiau maistinė vertė savaime nereiškia, kad produktas gydo ligas.
Ar šeivamedis tikrai „stiprina imunitetą“?
Imuninė sistema yra gerokai sudėtingesnė, nei kartais pateikiama populiariuose sveikatos patarimuose.
Jos neįmanoma paprasčiausiai „įjungti“ vienu gėrimu.
Normaliam imuninės sistemos darbui svarbi visavertė mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas, organizmui reikalingų maistinių medžiagų gavimas ir bendra sveikatos būklė.
Kai kurie šeivamedžio preparatai buvo tyrinėjami dėl galimo poveikio viršutinių kvėpavimo takų infekcijų simptomams. Vis dėlto tyrimų rezultatai nėra pagrindas teigti, kad naminis šeivamedžio sirupas apsaugo nuo virusų ar juos sunaikina.
Todėl susirgus nereikėtų atsisakyti gydytojo rekomendacijų ir pasikliauti vien sirupu.
Svarbiausia taisyklė – nevalgyti žalių neprinokusių uogų
Ši recepto dalis ypač svarbi.
Šeivamedžio augale natūraliai yra cianogeninių glikozidų. Didesnis jų kiekis siejamas su lapais, šakelėmis, sėklomis ir neprinokusiais vaisiais.
Netinkamai paruoštos šeivamedžio dalys gali sukelti pykinimą, vėmimą, pilvo skausmą ar viduriavimą.
Todėl renkant uogas reikia naudoti tik visiškai prinokusius vaisius ir juos tinkamai termiškai apdoroti.
Žalių šeivamedžio uogų saujomis valgyti nereikėtų.
Kaip atpažinti tinkamai prinokusias uogas?
Prinokusios juodojo šeivamedžio uogos yra labai tamsios – violetinės ar beveik juodos.
Jeigu kekėje dar gausu žalių ar labai šviesių vaisių, geriau palaukti.
Renkant uogas verta pašalinti kuo daugiau kotelių, lapelių ir kitų augalo dalių.
Taip pat svarbi pati augalo rūšis.
Jeigu nesate visiškai tikri, kad atpažįstate juodąjį šeivamedį, laukinių uogų geriau nerinkti. Augalų identifikavimo klaidos gali turėti rimtų pasekmių.
Paprastas šeivamedžio uogų sirupas
Tradiciniam naminiam variantui galima naudoti:
- apie 450–500 ml termiškai apdorotų juodojo šeivamedžio uogų sulčių;
- 2–4 valgomuosius šaukštus citrinų sulčių;
- medaus pagal skonį.
Jeigu sirupas ruošiamas ilgesniam laikymui, vien medaus ar cukraus kiekio spėlioti nereikėtų – saugiam konservavimui svarbios tikslios proporcijos, rūgštingumas, temperatūra ir laikymo sąlygos. Paprasčiausia nedidelį kiekį ruošti vartojimui artimiausiu metu ir laikyti šaldytuve.
Kaip paruošti?
Surinktas prinokusias uogas kruopščiai perrinkite. Pašalinkite neprinokusias uogas, lapus ir kuo daugiau kotelių.
Uogas nuplaukite.
Sudėkite į puodą, įpilkite nedidelį kiekį vandens ir kaitinkite, kol uogos suminkštės bei išleis sultis.
Masę galima perkošti per tankų sietelį.
Gautas sultis dar kartą pakaitinkite. Jeigu norite rūgštesnio skonio, įpilkite citrinų sulčių.
Medų geriau įmaišyti tuomet, kai skystis šiek tiek pravėsta.
Svarbu suprasti, kad toks naminis produktas nėra sterilus vaistinis preparatas. Jį laikykite švariame, sandariame inde šaldytuve ir pastebėję fermentacijos, pelėsio, neįprasto kvapo ar kitų gedimo požymių išmeskite.
Medus – skoniui, o ne „stebuklingam poveikiui“
Medus šiame recepte suteikia saldumo ir tirštesnę konsistenciją.
Jis taip pat gali trumpam nuraminti sudirgusią gerklę ir kosulį. Tačiau medus neišgydo virusinės infekcijos.
Svarbi taisyklė: medaus negalima duoti kūdikiams iki 12 mėnesių dėl kūdikių botulizmo rizikos.
Žmonėms, kuriems reikia kontroliuoti suvartojamo cukraus kiekį, reikėtų prisiminti, kad medus taip pat yra cukrų šaltinis.
Ar šeivamedžio sirupas padės peršalus?
Susirgus lengva kvėpavimo takų infekcija šiltas gėrimas gali būti malonus. Skysčiai padeda palaikyti hidrataciją, o medus kai kuriems žmonėms sumažina kosulio dirginimą.
Tačiau nereikėtų teigti, kad šeivamedžio sirupas „užmuša virusus“.
Dauguma paprastų peršalimo ligų praeina savaime. Dažniausiai svarbiausi dalykai yra poilsis, pakankamas skysčių vartojimas ir tinkamas simptomų palengvinimas.
Jeigu žmogus priklauso didesnės rizikos grupei arba simptomai sunkūs, gali būti reikalingas specifinis gydymas.
Šeivamedis nėra vaistas nuo širdies ar kitų lėtinių ligų
Internete šeivamedžiui kartais priskiriamas labai platus poveikis – nuo virškinimo problemų iki širdies ir kraujagyslių ligų.
Tokius pažadus reikėtų vertinti atsargiai.
Šeivamedžio sirupas nėra vaistas nuo širdies ligų, nepakeičia kraujospūdžio ar cholesterolio kiekį mažinančių vaistų ir neturėtų būti naudojamas vietoje gydytojo paskirto gydymo.
Tas pats pasakytina apie odos, virškinimo ar kitas lėtines ligas.
Maisto produktas gali būti sveikos mitybos dalis, tačiau tai nėra tas pats, kas gydymas.
Kam verta būti atsargesniems?
Jeigu vartojate vaistus, sergate lėtinėmis ligomis, laukiatės ar žindote, prieš reguliariai vartodami koncentruotus augalinius preparatus pasitarkite su gydytoju arba vaistininku.
Ypač atsargiai reikėtų elgtis su įvairiais internete parduodamais koncentruotais ekstraktais, kurių sudėtis ir dozės gali labai skirtis.
Vaikams naminių koncentruotų žolelių ar uogų preparatų taip pat nereikėtų duoti neįvertinus jų saugumo.
Kada peršalimas jau nėra vien „paprastas peršalimas“?
Naminis gėrimas neturėtų atidėti medicininės pagalbos.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jeigu aukšta temperatūra užsitęsia, būklė blogėja, atsiranda stiprus silpnumas ar kiti nerimą keliantys simptomai.
Skubios pagalbos reikia, jeigu žmogui sunku kvėpuoti, atsiranda stiprus krūtinės skausmas, sąmonės sutrikimas ar kiti sunkūs simptomai.
Tokiais atvejais šeivamedžio sirupas problemos neišspręs.
Vertingas sezoninis produktas, tačiau ne stebuklingas vaistas
Juodojo šeivamedžio uogos gali būti įdomus vasaros pabaigos ir rudens produktas. Tinkamai paruoštos jos gali tapti sirupo, sulčių ar kitų naminių ruošinių pagrindu.
Svarbiausia atskirti tradiciją nuo medicininio fakto.
Šeivamedžio uogose yra vertingų augalinių junginių, tačiau jos nesuteikia garantijos, kad žmogus nesirgs, „nesunaikina visų virusų“ ir nepakeičia gydymo.
Jeigu uogas renkate patys, svarbiausia taisyklė dar paprastesnė: rinkite tik tiksliai atpažinto juodojo šeivamedžio visiškai prinokusias uogas, pašalinkite nereikalingas augalo dalis ir vaisius tinkamai termiškai apdorokite.
Tuomet senas šeivamedžio sirupo receptas gali likti tuo, kuo ir turėtų būti – gardžiu sezoniniu namų ruošiniu, o ne pažadu išgydyti visas ligas.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt