Dilgėlę pažįsta beveik kiekvienas, bent kartą vasarą netyčia prisilietęs prie jos lapų. Deginantis pojūtis tikrai nekelia noro augalą parsinešti namo, tačiau virtuvėje ir tradicinėje žolininkystėje dilgėlės naudojamos jau labai seniai. Jauni jų lapai verdami, dedami į sriubas, troškinius, žaliuosius kokteilius, o iš džiovintų lapų ruošiama arbata.
Tačiau aplink dilgėles susikaupė ir nemažai perdėtų teiginių. Internete galima perskaityti, kad jos „valo kraują“, šalina inkstų akmenis, gydo mažakraujystę, reumatą, opas ar net „išvalo“ kepenis bei plaučius. Tokius pažadus vertėtų atskirti nuo to, ką iš tikrųjų leidžia teigti turimi moksliniai duomenys.
Kodėl dilgėlės apskritai laikomos vertingu augalu?
Paprastoji dilgėlė (Urtica dioica) yra valgomas augalas, kurio lapuose yra įvairių mineralinių medžiagų ir biologiškai aktyvių junginių. Jauni termiškai apdoroti lapai gali tapti sezoninės mitybos dalimi panašiai kaip špinatai ar kiti lapiniai žalumynai.
Dilgėlėse randama vitamino C, vitamino K, karotenoidų, chlorofilo bei įvairių mineralinių medžiagų. Vis dėlto konkretus jų kiekis nėra pastovus – jam įtakos turi augalo amžius, augimo vieta, dirvožemis, derliaus nuėmimo laikas ir paruošimo būdas.
Todėl teiginiai, kad dilgėlėse visada yra, pavyzdžiui, „penkis kartus daugiau kalcio“ ar „šešis kartus daugiau vitamino C“ nei kitame konkrečiame augale, be aiškaus tyrimo ir vienodų palyginimo sąlygų nėra labai prasmingi.
Kur kas tiksliau dilgėles vertinti kaip vieną iš daugelio maistingų lapinių augalų.
Ar dilgėlė tikrai „valo kraują“?
Tai vienas dažniausių liaudies medicinoje vartojamų posakių, tačiau medicinoje nėra atskiro proceso, vadinamo kraujo valymu dilgėlėmis.
Žmogaus organizme nereikalingų medžiagų apdorojimu ir pašalinimu pirmiausia rūpinasi kepenys, inkstai, plaučiai ir virškinimo sistema. Joks vienas maisto produktas ar arbata šių organų funkcijos nepakeičia.
Todėl vietoje pažado, kad dilgėlės „išvalys kraują“, tiksliau sakyti, kad jos gali būti įvairios ir subalansuotos mitybos dalis.
Tas pats pasakytina apie populiarius „detoksikacijos“ pažadus. Jei žmogaus kepenys ir inkstai veikia normaliai, specialių arbatų jiems „išvalyti“ paprastai nereikia.
Mokslininkus domina ne tik dilgėlių lapai
Įdomu tai, kad moksliniuose tyrimuose nagrinėjamos skirtingos dilgėlės dalys, todėl negalima automatiškai prilyginti dilgėlių arbatos konkrečiam standartizuotam ekstraktui.
Pavyzdžiui, dalis tyrimų nagrinėjo Urtica dioica preparatus dėl gerybinės prostatos hiperplazijos sukeliamų apatinių šlapimo takų simptomų. JAV Nacionalinis papildomosios ir integracinės sveikatos centras pažymi, kad yra ribotų duomenų apie galimą naudą šioje srityje, tačiau tai nėra tas pats, kas teigti, jog paprasta dilgėlių arbata gydo prostatos ligas.
Apskritai augalinių preparatų tyrimuose labai svarbios dozės, augalo dalis, ekstrakcijos metodas ir preparato sudėtis.
O kaip dėl pavasarinės alergijos?
Dilgėlės kartais pristatomos kaip natūrali priemonė sezoninės alergijos simptomams. Ši tema buvo tyrinėta, tačiau vien to nepakanka dilgėles laikyti patikimu alergijos gydymo būdu.
Jeigu žmogus kiekvieną pavasarį kenčia nuo užgulusios nosies, čiaudulio, akių niežėjimo ar kitų ryškių simptomų, dilgėlių arbata neturėtų pakeisti gydytojo rekomenduoto gydymo.
Ypač svarbu atsargiai vertinti internetinius teiginius, kuriuose vienas augalas pateikiamas kaip daugybės visiškai skirtingų ligų gydymo priemonė. Maisto papildų ir vaistažolių veiksmingumo įrodymų kiekis labai skiriasi, o kai kuriems preparatams patikimų duomenų apskritai trūksta.
Dilgėlės ir geležis: svarbus niuansas
Kadangi dilgėlėse yra geležies, jos neretai rekomenduojamos žmonėms, kuriems nustatyta mažakraujystė. Čia reikėtų būti ypač atsargiems.
Geležies stokos anemija nustatoma atliekant kraujo tyrimus, o jos priežastys gali būti labai įvairios – nuo nepakankamo geležies kiekio maiste iki kraujavimo ar tam tikrų virškinimo sistemos problemų.
Todėl dilgėlių sriuba ar arbata nėra tinkamas gydytojo paskirto gydymo pakaitalas.
Tai nereiškia, kad dilgėlės yra nevertingos. Jos gali būti vienas iš augalinės mitybos produktų, tačiau maisto produkto ir ligos gydymo nereikėtų suplakti į vieną.
Kaip dilgėles galima panaudoti virtuvėje?
Pavasarį renkami jauni dilgėlių lapai tradiciškai naudojami panašiai kaip kiti žalumynai. Juos galima trumpai nuplikyti arba apvirti ir tuomet dėti į sriubas, troškinius, omletus ar kitus patiekalus.
Džiovinti lapai dažniausiai naudojami arbatai.
Renkant dilgėles svarbi ir vieta. Augalų nereikėtų skinti prie intensyvaus eismo kelių, pramoninėse teritorijose ar kitose potencialiai užterštose vietose.
Su šviežiomis dilgėlėmis geriausia dirbti mūvint pirštines. Kaitinimas ar tinkamas džiovinimas pašalina lapų gebėjimą taip stipriai dilginti.
Paprasta dilgėlių arbata
Namų sąlygomis dažniausiai ruošiama labai paprasta arbata: nedidelis kiekis džiovintų dilgėlių lapų užpilamas karštu vandeniu ir palaikomas kelias minutes.
Tokį gėrimą geriau vertinti kaip žolelių arbatą, o ne kaip vaistą nuo konkrečios ligos.
Būtent čia dažnai atsiranda klaidinga riba: žmogus išgeria puodelį žolelių arbatos, pasijunta geriau ir iš asmeninės patirties padaroma išvada, kad augalas gydo konkrečią ligą. Moksliniam įrodymui to nepakanka.
„Natūralus“ dar nereiškia, kad tinka visiems
Vaistažolės turi biologiškai aktyvių medžiagų, todėl gali sąveikauti su vaistais arba būti netinkamos esant tam tikroms sveikatos būklėms. Tai ypač aktualu vartojant koncentruotus ekstraktus ir maisto papildus.
NCCIH pabrėžia dvi svarbias augalinių papildų problemas: galimą sąveiką su vaistais ir tai, kad skirtingų papildų sudėtis bei kokybė gali skirtis.
Dėl šios priežasties žmonėms, nuolat vartojantiems vaistus, turintiems lėtinių ligų, besiruošiantiems operacijai, nėščioms ar žindančioms moterims prieš reguliariai vartojant koncentruotus augalinius preparatus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Dilgėlės vertingos ir be stebuklingų pažadų
Dilgėlei nereikia priskirti gebėjimo „išvalyti visą organizmą“, ištirpinti inkstų akmenis ar išgydyti ilgą ligų sąrašą, kad ji būtų įdomi.
Tai tradicinis valgomas augalas, kurį galima įtraukti į įvairų racioną, o kai kurios jo sudedamosios dalys ir ekstraktai tebėra tyrinėjami.
Būtent toks požiūris yra naudingesnis skaitytojui: atskirti tradicinį vartojimą nuo patvirtinto gydymo ir nepriskirti augalui savybių, kurių mokslas dar nėra patikimai įrodęs.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt