Šalavijas daugeliui pažįstamas kaip kvapnus prieskoninis augalas, tinkantis mėsai, padažams ar daržovių patiekalams. Tačiau jo istorija gerokai senesnė už šiuolaikinę virtuvę. Šalavijas šimtmečius buvo naudojamas tradicinėje žolininkystėje, o jo lapai ruošiami kaip arbata, skalavimo skystis ar naudojami kituose augaliniuose preparatuose.
Internete šalavijui kartais priskiriamos beveik stebuklingos savybės – nuo anemijos ir diabeto gydymo iki artrito ar infekcijų pašalinimo. Tokių pažadų reikėtų vengti. Šalavijas turi biologiškai aktyvių junginių ir kai kurios jo panaudojimo sritys yra tyrinėjamos, tačiau tai nėra universalus vaistas.
Tad kuo šalavijas iš tiesų įdomus, kaip jį galima naudoti kasdienybėje ir kokiais atvejais liaudiški receptai jau peržengia saugią ribą?
Kodėl šalavijas vertinamas nuo senų laikų?
Vaistinis šalavijas (Salvia officinalis) yra aromatingas notrelinių šeimos augalas. Jo pilkšvai žali lapai išsiskiria intensyviu kvapu, kurį lemia juose esančios aromatinės medžiagos.
Šalavijo lapuose randama įvairių augalinių junginių, įskaitant polifenolius ir eterinio aliejaus komponentus. Būtent dėl savo cheminės sudėties augalas ilgą laiką domino ne tik tradicinės medicinos šalininkus, bet ir mokslininkus.
Laboratoriniuose tyrimuose kai kuriems šalavijo junginiams nustatytos antioksidacinės ir antimikrobinės savybės. Vis dėlto laboratorijoje pastebėtas poveikis nėra tas pats, kas įrodytas konkrečios žmogaus ligos gydymas.
Todėl šalaviją tiksliau vertinti kaip tradiciškai naudojamą vaistinį augalą, o ne vaistų pakaitalą.
Šalavijų arbata – paprasčiausias panaudojimo būdas
Vienas populiariausių būdų naudoti šalaviją yra arbata.
Paprastam gėrimui galima naudoti maždaug arbatinį šaukštelį džiovintų šalavijo lapų vienam puodeliui karšto vandens. Lapai užpilami vandeniu, palaikomi kelias minutes ir gėrimas perkošiamas.
Šalavijų arbata pasižymi gana stipriu, žolelių ir šiek tiek karstelėjusiu skoniu, todėl labai koncentruotas gėrimas patiks ne kiekvienam.
Svarbiausia nepamiršti, kad daugiau nebūtinai reiškia geriau. Šalavijas nėra įprasta arbata, kurią reikėtų be saiko gerti vietoje vandens.
Gerklės ir burnos skalavimui
Tai viena geriausiai žinomų tradicinių šalavijo naudojimo sričių.
Atvėsintas šalavijo užpilas nuo seno naudojamas burnai ir gerklei skalauti. Šiltas skystis pats savaime gali suteikti komforto sudirgusiai gerklei, o šalavijo sudėtyje esantys augaliniai junginiai yra viena priežasčių, kodėl šis augalas taip išpopuliarėjo žolininkystėje.
Paruoštą arbatą reikėtų visiškai arba pakankamai atvėsinti, kad ji nenudegintų burnos.
Tačiau stiprus gerklės skausmas, aukšta temperatūra, sunkumas ryjant ar kvėpuojant nėra situacija, kurią reikėtų bandyti išspręsti vien šalavijų arbata.
Tas pats pasakytina apie dantų skausmą. Skalavimas gali trumpam suteikti komforto, tačiau danties infekcijos ar pažeidimo jis neišgydo.
Jeigu dantį skauda nuolat, reikia odontologo.
Šalavijas ir gausus prakaitavimas
Šalavijas tradiciškai naudojamas ir gausiam prakaitavimui mažinti. Ši jo savybė sulaukė ir mokslinio susidomėjimo.
Tačiau internete galima rasti gerokai rizikingesnių receptų, kuriuose siūloma džiovintą šalaviją savaitę laikyti stipriame alkoholyje, o vėliau kasdien vartoti konkrečią tokios tinktūros dozę.
Tokio savarankiško gydymo geriau nepradėti.
Augalinių tinktūrų koncentracija gali labai skirtis, todėl namuose pagamintam mišiniui priskirti universalią „gydomąją dozę“ nėra saugu.
Be to, neįprastai gausus prakaitavimas kartais gali būti susijęs ne vien su karščiu. Jei problema atsirado staiga, vargina naktimis ar ją lydi kiti simptomai, verta ieškoti priežasties.
Ar šalavijas gali padėti menopauzės metu?
Tai viena įdomesnių šalavijo tyrimų krypčių.
Šalavijų preparatai kartais naudojami menopauzės laikotarpiu, ypač moterims, kurias vargina karščio pylimai ir prakaitavimas.
Tačiau čia taip pat nereikėtų žadėti vienodo rezultato kiekvienai moteriai. Menopauzės simptomų intensyvumas ir priežastys skiriasi, o augaliniai preparatai gali būti netinkami dėl vartojamų vaistų ar kitų sveikatos aplinkybių.
Jeigu simptomai stipriai trukdo kasdieniam gyvenimui, geriausia aptarti gydymo galimybes su gydytoju.
Virškinimui – sena žolininkystės tradicija
Po sotaus valgio puodelis žolelių arbatos daugelyje kultūrų yra sena tradicija.
Šalavijas taip pat buvo naudojamas esant įvairiems lengviems virškinimo negalavimams. Vis dėlto būtų klaidinga teigti, kad arbata gali gydyti skrandžio opas, lėtines žarnyno ligas ar kitus rimtus virškinimo sistemos sutrikimus.
Jeigu pilvo skausmai kartojasi, atsiranda kraujo išmatose, nepaaiškinamai krenta svoris, nuolat pykina ar pasikeičia tuštinimasis, žolelių arbata neturėtų atidėti vizito pas gydytoją.
O kaip cukraus kiekis kraujyje?
Šalavijo poveikis gliukozės apykaitai yra tyrinėjamas, tačiau iš to negalima daryti išvados, kad šalavijų arbata „normalizuoja cukraus kiekį kraujyje“ ar gydo diabetą.
Tai ypač svarbus skirtumas.
Žmogui, kuriam diagnozuotas diabetas, savavališkai pakeisti paskirtą gydymą augaliniais preparatais gali būti pavojinga.
Jeigu vartojami gliukozės kiekį mažinantys vaistai ir kartu norima reguliariai naudoti koncentruotus augalinius preparatus, verta tai aptarti su gydytoju arba vaistininku.
Šalavijų vonia – malonus ritualas, bet ne artrito gydymas
Džiovintų šalavijų galima įberti į šiltą vonią. Šilta vonia pati savaime gali atpalaiduoti raumenis ir laikinai sumažinti sustingimo pojūtį.
Tačiau šalavijų vonios nereikėtų vadinti reumato ar artrito gydymu.
Artritas apima skirtingas ligas, kurioms gali reikėti visiškai skirtingo gydymo. Ypač svarbu išsitirti, jei sąnarys patinsta, parausta, tampa karštas arba skausmas ilgai nepraeina.
Atsargiai su šalavijų eteriniu aliejumi
Eterinis aliejus ir puodelis silpnos šalavijų arbatos – visiškai skirtingi dalykai.
Eteriniame aliejuje augalo medžiagos yra daug labiau koncentruotos. Todėl teiginys „natūralu, vadinasi, saugu“ čia ypač netinka.
Koncentruoto šalavijų eterinio aliejaus nereikėtų savavališkai gerti ar gausiai tepti tiesiai ant odos. Jis gali dirginti odą, o netinkamai vartojamas dideliais kiekiais gali būti žalingas.
Jeigu norima eterinį aliejų naudoti ant odos, reikia laikytis konkretaus produkto gamintojo nurodymų.
Kam su šalaviju reikėtų būti atsargesniems?
Saikingas šalavijo naudojimas kaip prieskonio maiste daugumai žmonių yra visai kas kita nei dideli kiekiai koncentruotos arbatos, ekstraktų, tinktūrų ar eterinio aliejaus.
Ypatingo atsargumo reikia nėštumo ir žindymo laikotarpiu. Taip pat verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu, jei vartojami vaistai, sergama lėtinėmis ligomis arba planuojama ilgai vartoti koncentruotus šalavijo preparatus.
Dar viena svarbi taisyklė – augalo preparatas neturėtų pakeisti paskirto gydymo.
Vertingas augalas, kuriam nereikia stebuklingų pažadų
Šalavijas tikrai nusipelno vietos tarp įdomiausių tradiciškai naudojamų žolelių. Jis aromatingas, lengvai pritaikomas virtuvėje, iš jo galima paruošti arbatą ar skalavimo užpilą, o kai kurios jo savybės tebėra aktyviai tyrinėjamos.
Tačiau būtent sveikatos temose svarbu neperžengti ribos.
Šalavijas nėra įrodytas vaistas nuo diabeto, anemijos, artrito, grybelinių infekcijų ar kitų rimtų ligų. Tokie pažadai ne tik klaidina skaitytoją – jie gali paskatinti žmogų atidėti reikalingą gydymą.
Todėl geriausia šį augalą vertinti tokį, koks jis yra: įdomų tradicinį augalą, turintį biologiškai aktyvių medžiagų ir keletą perspektyvių panaudojimo sričių, tačiau ne stebuklingą vaistą nuo visų negalavimų.
„Esu Befa.lt įkūrėjas ir redaktorius. Daugiau nei 5-erius metus analizuoju bei rengiu praktiškus patarimus, receptus, astrologines apžvalgas ir kasdienio gyvenimo temas. Siekiu, kad kiekvienas straipsnis suteiktų skaitytojui tikslią, naudingą ir aiškiai pateiktą informaciją.
Susisiekti galite el. paštu: info@befa.lt