Kiekviena pėdų pora yra unikali, o vienam žmogui puikiai tinkantys batai gali būti nepatogūs ar net žalingi kitam. Laikui bėgant jis prisitaiko prie savininko eisenos ypatybių ir pėdos struktūros. Taip pat batai gali tapti bakterijų, grybelių ir specifinių kvapų nešiotojais. Be to, mūsų protėviai turėjo daug tikėjimų, susijusių su senais drabužiais ir batais.
Yra daug ženklų, susijusių su batais. Dauguma jų – jau praeities reliktas, antroji dalis – visiška nesąmonė, bet tarp jų yra ir kažkas, kas tikrai vyksta…
Protėviai jokiu būdu nenorėjo namuose laikyti susidėvėjusių, suplyšusių ir skylėtų batų, nes pagal ženklus tai neišvengiamai sukels ligas ir nuostolius.
Tačiau daug mėnesių ištikimai tarnavusį asmeninį daiktą buvo pavojinga išmesti į šiukšlių dėžę: kaip žinoti, kas jį pasiims ir kokiam tikslui bus panaudotas?
Norint atsikratyti senų aulinių batų ir šlepečių, buvo atlikta visa eilė ritualų: laisvoje aikštelėje dėvėtus batus mesdavo į krosnį ar ugnį sakydama: „Sudegink ugnimi, pasiimk viską su savimi“. Taigi potencialiai pavojingam daiktui nebegresia pakliūti į priešo rankas.
Arba kruopščiai plaudavo batus su prašymais ir šmeižtu, kad vanduo nuplautų nuo batų savininko dvasią: „Tai buvo mano, dabar niekieno“. Tačiau tai, kas niekam nepriklauso, nėra baisu išmesti.
Švariame vandenyje išskalbtus batus ar batus, jei jie atrodė padoriai, nebuvo nuodėmė dovanoti kam jų reikėjo. Ilgą laiką mūsų protėviai netgi turėjo tikėjimą, kad žmogaus, per visą gyvenimą nepadovanojusio nė poros batų, siela kitame pasaulyje turėjo klaidžioti basomis.
Tai yra, įprasta kalba – druskos pagalba buvo nutraukti bet kokie ryšiai su buvusiu savininku. Todėl jei dažnai dovanojate kokius nors drabužius ar avalynę, prieš atiduodami būtinai išskalaukite juos druskoje arba išdžiovinkite (batus).
Jokiu būdu negalima avėti mirusio žmogaus batų: manoma, kad jie padės naujajam batų savininkui sutrypti kelią į savo mirtį.
Moters laimė gali „pabėgti“ per atvirus nuotakos batus, todėl vestuviniai batai pasirenkami uždaru kulnu.
Visi važiuojame į svečius, o ten svetingi šeimininkai mums siūlo šlepetes, kad „nešaltų kojos“ arba „kad nesusiteptų“. Taigi, tai nėra teisinga tiek energijos, tiek magijos požiūriu.
Kai apsiaunate kažkieno batus, „vaikštote kitų keliais“. Jau sakiau, kad mūsų rankos ir kojos yra rodiklis, ką mes veikiame savo gyvenime ir kur jis eina.
Jei tau skauda rankas, vadinasi, gyvenime elgiesi ne taip, ne tą profesiją. Jei skauda kojas ir sąnarius, vadinasi, einate neteisingu gyvenimo keliu. Darai ne taip, neseki savo gyvenimo, nevykdai savo likimo pagal likimą.
Taigi, kai apsiaunate kažkieno batus, einate to asmens, kuriam tie batai priklausė prieš jus, keliais. Ar kada susimąstėte, kodėl žmonės taip noriai perka drabužius ir batus iš labai turtingų žmonių?
O, iš tyros meilės stabui… Nusipirkęs ar gavęs dovanų iš turtingo žmogaus bet kokį daiktą, o svarbiausia – piniginę, gali atlikti ritualą ir sulaukti jo sėkmės.
Tai yra, vienas dalykas yra dėvėti ką nors, kas pirkta iš turtingo žmogaus. Bet jūs ir aš suprantame, kad dažniausiai dėvėtus drabužius neparduodame dėl gero gyvenimo.
Dažnai perka batus mažiems vaikams, su užrašu – kam pirkti naujus ir brangius, vis tiek per mėnesį susidėvės, arba išaugs. Ir tada pasirodo, kad vaikas buvo geras ir paklusnus, o kaip tada jį pakeitė? Visiška priešingybė.
Vaikas auga, bet pats supranta, kad kažkas negerai. Lyg ne vietoje, tarsi jo gyvenimas būtų ne jo.
Taip, manau, kad ir jūs turite tai – kad kažkuriuo gyvenimo momentu staiga supranti, kad gyvenime eini ne savo keliu.
Yra daug ritualų, kuriuose naudojami seni dėvimi batai ir nauji, įskaitant batų pagalba:
- nusipirkti išeitį iš ligos
- iš naujo nustatykite gedimą
- perkelkite ligą, skurdą, nelaimingą atsitikimą, nesėkmes ir daug daugiau
- perduoti žalą, prakeikimus, piktas akis
Dar vienas veiksmingas ženklas – nereikėtų vaikščioti po butą ar kur kitur su vienais batais, batais ir pan. Tai yra, jei ką nors apsivilkote, ką nors pamiršote, užšokote ant vienos kojos ar tiesiog bėgote vienais batais – tai sukels traumą ir subjaurojimą…
